Prieš 7 metus L.Rubikaitė dalyvavo šunų parodoje drauge su savo augintiniu afganų kurtu. Ten sutiko Lasos apsus auginančią moterį. Ši kaunietę patikino, kad senovės Tibeto veislės šunys tokie mieli, jog ji neatsispirtų pagundai auginti iš karto kelis apsus.
Tada L.Rubikaitė iš tokių žodžių tik pasijuokė. Tačiau dabar pati gyvena apsupta 4 Lasos apsų.
Šunys yra ir jos draugai, ir įkvėpimo šaltinis.
Skina laurus pasaulyje
Lietuvoje įregistruoti tik 40 Lasos apsų veislės šunų. Keturi iš jų gyvena kaunietės L.Rubikaitės namuose. Visi jie – tituluoti.
Vyriausias augintinis, 7 metų Tito, tarptautinėse šunų parodose 50 kartų pripažintas gražiausiu šunimi. L.Rubikaitės teigimu, tai pasaulio rekordas.
Pernai išsipildė didžiausia kaunietės svajonė. Kitas jos augintinis Skajus Australijoje tapo pasaulio čempionu.
Kalaitė Suši taip pat jau yra Lietuvos, Kroatijos ir kitų tarptautinių parodų laimėtoja.
Jauniausias apsas 1,5 metų Silveris – Baltijos šalių, Europos ir Pietų Amerikos čempionas jaunimo kategorijoje.
Mėgsta raugintus agurkus
„Lasos apsai pasižymi tuo, kad gali gyventi ir nedidelėje erdvėje. Jiems užtenka pasivaikščiojimų lauke. Namuose šie šunys susiranda sau vietą, ir jų gali nė nepastebėti“, – pasakojo architektė.
Vis dėlto šios veislės šunys pasižymi tuo, kad yra sunkiai dresuojami. Jei nenori, komandų neklauso. Skiriasi ir kiekvieno augintinio būdas.
Pavyzdžiui, Suši labai mėgsta visus vaisius ir daržoves. Ėda net raugintus agurkus ir česnakus.
„Šių daržovių šunims nereikėtų duoti. Bet kartais neišlaikau. Neįmanoma atsispirti meiliam ir skanėsto geidžiančiam šuniui. Parodose visi stebisi, kai Suši lepinu vyšniomis“, – pasakojo L.Rubikaitė.
Moteris sakė, kad visi augintiniai jau nuo mažens turėjo polinkį būti dėmesio centre.
„Jiems patinka maivytis, rodyti savo gražias linijas, jie – tikri narcizai, todėl dalyvauti parodose jiems yra puiki pramoga“, – pasakojo kaunietė.
Kailis alergijos nekelia
Dabar Skajus ir Tito parodose jau beveik nedalyvauja. Todėl apkirpti taip, kad gaurai netrukdytų gyventi.
„Kai šie šunys tapo vyresni, nusprendžiau į parodas jų nebevežti. Todėl jie gyvena įprastą šunišką gyvenimą. Silverį ir Suši turiu labiau prižiūrėti“, – pasakojo moteris.
Ji pati kerpa šunis ir juos ruošia parodoms. Moteris tikino, kad ypatingos priežiūros apsams nereikia.
„Pasivaikščioti su augintiniais keliauju kasdien, nesvarbu, lyja, šalta ar karšta. Jie prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Šunis tereikia maudyti ir šukuoti, kad ilgi plaukai nesiveltų. Tačiau namuose švaru. Apsai neturi poplaukio, todėl nesišeria. Jų kailis nekelia ir alergijos“, – sakė L.Rubikaitė.
Skatina domėtis istorija
Moteris prisipažino, kad jau pavargo nuo klausimo, kodėl augina tiek daug šunų.
„To klausdami žmonės mane tarsi smerkia. Pavargau teisintis, kad myliu gyvūnus. Jų priežiūra ir dalyvavimas parodose yra mano laisvalaikio pomėgis. Šunys yra ir įkvėpimo šaltinis“, – sakė architektė.
Moteris įsitikinusi, kad architektas privalo išmanyti apie objektų formą, tūrį, funkciją ir konstrukciją.
„Paruošti šunis parodoms taip pat yra kūryba. Turi ne tik jausti, kas yra gražu, bet ir kaip tą grožį išgauti šukuosena.
Kiekvienas kaulas taip pat turi funkciją, todėl reikia išmanyti, kaip šuo turi judėti ar stovėti, kad teiktų estetinį pasitenkinimą. Be to, žavi ir sena, įdomi Lasos apsų istorija, skatinanti domėtis kitų šalių praeitimi“, – teigė L.Rubikaitė.
Keturkojus vadina durų skambučiais
Lasos apsai – viena seniausių šunų veislių pasaulyje, kurią ypač mėgo Tibeto vienuoliai. Ypač daug jų buvo laikoma Dalai Lamos rūmuose.
Teigiama, kad jei piktosios dvasios prasmukdavo pro vienuolių sarginius šunis Tibeto mastifus, tai apsai jas užuosdavo ir lodami išvarydavo. Dar Lasos apsai vadinami ir durų skambučiais ar signalizacija, nes iš tolo išgirsta menkiausią nepažįstamą garsą.
Tibetiečiai šios veislės šunis labai brangino.
Europoje jie atsirado tik prieš 100 metų. Tada kaip brangią dovaną 5 šuniukus gavo tibetiečiams labai nusipelnęs Didžiosios Britanijos karininkas.
Dabar Lasos apsai populiarūs Skandinavijos šalyse.
