Atrado dulas
Aistė sako, kad paauglystėje, kai jos bendraamžiams rūpėjo linksmybės, ją traukė gimties paslaptis. Vaiko gimimas Aistei buvo ir yra nepaprastai prasmingas gyvenimo įvykis. Ji žinojo, kad nuo senų senovės moteris per gimdymą padėdavo moteriai, ir pradėjo domėtis, kaip yra šiais laikais. Skaitydama literatūrą ir naršydama internete Aistė atrado dulas.
Dulos Lietuvoje pradėtos ruošti 2013 metais, o Dulų asociacija Lietuvoje susikūrė 2014 metais, 2016-aisiais įstojo Europos dulų tinklą. Dulų asociacijos narės dalyvauja tik gimdant ligoninėse.
Sužinojusi apie mokymus, Aistė suskubo užsiregistruoti. Nespėjusi į pirmuosius dulų mokymus, ji pradėjo lankyti antruosius. Dulų mokymai trunka 12 savaitgalių, o vyksta kartą per mėnesį. „Moterims, kurios turi savo šeimą, darbus, būtų sunku dažniau savaitgaliais atitrūkti nuo šeimos, be to, reikia „suvirškinti“ praėjusio savaitgalio medžiagą, tam reikia laiko. Todėl, nors susitikimai atrodo reti, viskas yra puikiai apgalvota“, – tikina mergina.
Norėdama tapti dula, Aistė vis dėlto susidūrė su problema. Patalpos, kuriose organizuojami kursai, nebuvo pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, kad ir kiek buvo stengtasi tokias rasti. Tačiau mergina džiaugiasi, ji kaskart sulaukia geranoriškos kitų būsimų dulų pagalbos.
Galimybė padėti
Žodis „doula“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „tarnaitė, vergė“. Iš tiesų dula – tai gimdyvės pagalbininkė, kuri padeda moteriai gimdymo metu. Aistė pabrėžia, kad dulos jokiu būdu neatlieka akušerių darbo, jos neturi medicininio išsilavinimo, tad neatlieka jokių medicininių veiksmų ir nepriima sprendimų, bet yra tarsi gimdyvių seserys, draugės, suteikiančios gimdyvėms emocinę, psichologinę pagalbą, stiprinančios jų pasitikėjimą savimi. Gimdyvė, jausdama ne tik vyro, medikų, bet ir jai dvasiškai artimos moters palaikymą, jaučiasi saugesnė.
Dula turi išmanyti moters fiziologiją, gimdymo eigą, žindymo subtilybes. Viso to moterys ir mokosi kursuose. Klausydamasi Aistės stebiuosi: jai tik dvidešimt treji, ji neturi savo vaikų, nežino, ką patiria gimdanti moteris, juda neįgaliojo vežimėliu. Ar šis darbas nėra pernelyg sudėtingas? Aistė paaiškina, kad Lietuvos dulų asociacijos narėms nekilo jokių abejonių, kad jauna moteris, judanti neįgaliojo vežimėliu, gali būti tokia pat rūpestinga ir atsidavusi gimdyvei kaip ir kitos. Na, o kad ji bus pirmoji dula, judanti neįgaliojo vežimėliu, ‒ ir iššūkis, ir senos svajonės padėti mažam žmogučiui ateiti į pasaulį išsipildymas.
Aistė pasakoja, kad dulos atlieka įvairius darbus: yra dulų, kurios fotografuoja gimdymą, kitos dulos praktikuoja kvapų terapiją, dar kitos ‒ masažuoja, suteikia emocinę pagalbą, o ji daugiausia gali padėti gimdančioms moterims atsipalaiduoti per judesį. Judesio meną Aistė gerai išmano, nes dešimt metų šoko neįgaliųjų šokių kolektyve, jai teko būti ir choreografe, treniruoti įvairių negalių turinčius jaunus žmones. „Moteris gimdydama gali atrasti sau patogią padėtį, o ne tik gulėti ant nugaros, kaip dažnai liepia medikai, – aiškina būsimoji dula ir pasakoja apie savo pirmąją dulos patirtį. „Gimdanti moteris yra itin jautri, ‒ sako Aistė, ‒ todėl ji turi atidžiai ir atsakingai pasirinkti tokią pagalbininkę, šalia kurios jaustųsi jaukiai ir saugiai. Tad labai džiugu matyti, kad dulų yra daug ir jos visos labai skirtingos.“ Aistė neslepia, kad širdies gilumoje baiminosi, ar būsimoji mama norės, kad jai padėtų neįgali mergina? Juk gali ir išsigąsti... Bet nerimavo visai be reikalo. Būsimoji mama žinojo, kad mergina dar neturi patirties ir atlieka pirmąją praktiką, bet pasitikėjo Aiste. „Dėl to, kad turiu judėjimo negalią, nuogąstavo kiti, sakė, kad galiu nepajėgti pakelti gimdyvės, negalėsiu atlikti kitų pagalbos veiksmų, bet būsimoji mama jautėsi rami. Juk ji pati pasirinko ir pasitikėjo“, – džiaugiasi mergina. Pasitikėjimas, atsidavimas ir supratimas padėjo, ir šeima liko patenkinta. „Taip, aš neturiu patirties, bet lankau kursus, mokausi“, ‒ sako Aistė.
Duokime laisvę emocijoms
Energingoji optimistė ne tik ruošiasi būti gimdyvių pagalbininke, bet jau yra pradėjusi ir dar vieną labai reikalingą veiklą. Prieš metus Aistė ir jos draugės pradėjo kalbėtis apie tai, kad ir suaugusiesiems, ir jaunimui dažnai atrodo, kad jokiu būdu negalima rodyti savo emocijų, kad kalbėti apie jausmus – silpnumas, nebrandumas. „Kai savo skausmingas emocijas slepi giliai, jos taip užspaudžia, kad pradedi dusti ir nebesinori gyventi“, ‒ sako Aistė.
Patyrusi daug išgyvenimų, nevilties, mergina išmoko atpažinti savo emocijas ir sutarti su jomis. Ji sako sutinkanti daug jaunų žmonių, kuriuos kamuoja stresai, patyčios, nepasitikėjimas savimi. Aistė tai jau išgyveno, tad kodėl nepasidalyti savo potyriais, kodėl per asmenines istorijas nepadėti jaunuoliams išsivaduoti nuo sunkių minčių? „Mes nerašėm projektų, neprašėme pinigų, tiesiog nusprendėme kreiptis į mokyklas ir, pedagogams leidus, pradėjome kalbėti, dirbti, būti su mokiniais. Nebijojome pasirodyti įžūlios ar įkyrios. Žinojome, kad mokyklose dirba psichologai, bet jaunas žmogus, kone bendraamžis, mokiniams yra įtaigesnis pašnekovas.“
Pirmoji mokykla, į kurią nuvažiavo Aistė ir jos komanda, buvo katalikiškoji „Versmės“ gimnazija, kurią ir baigė Aistė. Mokyklą drauge su kitais mokiniais lanko vaikai, turintys negalią. „Aš neskaičiau paskaitos, – sako Aistė, – bet, remdamasi savo patirtimi, kalbėjausi su mokiniais apie tai, kaip suprasti save, valdyti stresą, kokie būdai yra tinkami išreikšti emocijas, o kokių imtis nederėtų. Stiprios emocijos nėra blogis savaime, bet yra situacijų, kai būtina mokėti jas suvaldyti. Na, pavyzdžiui, jei esu prastos nuotaikos, o draugė nori su manimi pasikalbėti. Neslepiu, kad mano nuotaika prasta, esu su drauge tokia, kokia esu, bet juk negerai sau leisti ant jos rėkti?“
Aistė prisipažįsta, kad ir dabar pati ne visada suvaldo stresą. Tai žmogiška. Tačiau ji mokėsi kvėpavimo pratimų, kitų atsipalaidavimo praktikų. Ir išmoko suvaldyti emocijas tiek, kiek to reikia situacijai. Ji neslepia nuo mokinių, kad pati yra labai jautri. Mokiniai uždavinėjo klausimus, pradėjo pasakoti apie savo išgyvenimus. „Kuo daugiau bendrauju su mokiniais, tuo labiau įsitikinu, kad tokių pokalbių, užsiėmimų, paprastų streso valdymo pamokų jiems labai reikia“, ‒ sako Aistė ir apgailestauja, kad yra mokyklų, kurių vadovai sąmoningai nenori, kad jose vyktų tokie pokalbiai.
Aistė tikina, kad yra už atvirą visuomenę, ji dalyvauja forumo teatro trupėje „tartumberibu“, savanoriauja „Gyvojoje bibliotekoje“, kur „skaitytojui“ atvirai pasakoja apie savo patirtis. „Negalią turintys žmonės dažnai dejuoja, kad jiems ne viskas pritaikyta. Aš manau, kad pirmiausia turime galvoti, stengtis atrasti, ką patys galime duoti kitiems. Atradę savo vietą, nesvarbu kokie mūsų fiziniai ar protiniai gebėjimai būtų, neturėsime kada verkšlenti, nes pajusime, kad mūsų patirtis, žinios padeda kitiems, kad galime būti naudingi“, – šypsosi Aistė.
