Jos vadinasi „Colloquia Historica: Neįgalieji, visuomenė ir medicina Lietuvoje (XVII–XXa.)“. Martynas Jakulis yra Vilniaus universiteto istorikas.
Jis papasakojo, kaip neįgalieji gyveno prieš kelis šimtus metų.
Jais rūpindavosi bažnyčios.
Neįgalieji gyvendavo špitolėse.
Špitolės yra panašios į globos namus dabar.
Špitolės buvo statomos miesto pakrašty.
Taip buvo lengviau apsisaugoti nuo ligų.
Neįgaliesiems žmonės duodavo išmaldą.
Jie galvodavo, kad tai patinka Dievui.
Už rūpinimąsi silpnaisiais Dievas atlygins po mirties.
Todėl špitolių globotiniai turėdavo melstis už savo geradarius.
Špitolėse žmonės būdavo pamaitinti, aprengti, galėdavo gydytis.
Gyventi špitolėje galėdavo tik sergantys žmonės.
Apie jų ligas ar negalias žinių yra labai mažai.
Ten buvo aklų, sergančių epilepsija, turinčių fizinę negalią žmonių.
Paskui buvo pertvarkytos špitolės.
Jos visos turėjo paklusti vienai pagrindinei įstaigai.
Jas rėmė valstybė.
Lengviau sergantys žmonės turėjo dirbti.
Taip jie turėjo atsilyginti už globą.
Šeima ne visada galėdavo pati globoti žmogų su negalia.
Šeimos būdavo didelės.
Negalintys dirbti neįgalieji tapdavo joms našta.
Tėvams mirus negalią turinčiais vaikais niekas nesirūpindavo.
Kai kurie neįgalieji gyveno tiesiog gatvėje iš išmaldos.
Špitolėje gyvenusios moterys dirbo klebonijos darže.
Moterys galėjo verpti, austi. Kai kurie žmonės eidavo į miestą rinkti aukų.
Surinkti pinigai atitekdavo špitolei išlaikyti.
Akliems žmonėms dirbti nereikėjo.
Bet specialiai jiems skirtų špitolių Lietuvoje nebuvo.
Špitolėse gyvendavo ne tik neturtingi žmonės.
Kai kurie turėjo knygų, akinius.
Prieš kelis šimtus metų akinių turėjimas buvo turto ženklas.
Turtingesnieji turėjo savo kambarius.
Jie už juos turėjo nemažai mokėti.
Apie gydymą špitolėse yra mažai žinių.
Būdavo nuleidžiamas kraujas.
Arba galvoje pragręždavo skylę.
Ir ištraukdavo kaulų nuolaužas.
Dažniausiai tai padėdavo pasveikti per kelias savaites.
Gydytos akys.
Kai kurie žmonės bandydavo patekti į špitoles apsimetę neįgaliaisiais.
Kartą ten buvo priimti du vyrai.
Vienas apsimetė nebyliu.
Kitas apsimetė sergantis psichine liga.
Patikrinus paaiškėjo, kad jie meluoja.
Ir špitolėje tie vyrai negalėjo pasilikti.
Valstybė ėmė rūpintis, kad Vilniaus gatvėse neliktų elgetų.
Valdžios sprendimu neįgalieji kartu su sveikaisiais elgetomis ir kitais vargšais turėjo atsidurti vienuose namuose.
Elgetas ėmė gaudyti policija.
Atsirado smurtas, prievarta.
Iki tol į špitoles žmonės patekdavo savo noru.
Neaišku, kaip gyveno neįgalieji turtingose šeimose.
Ar jie būdavo savarankiški.
Nežinia, ką žmonės galvojo apie tai, iš kur atsiranda negalios.
Taigi klausimų dar yra daug.
Kita paskaita vyks balandžio 24 d, šeštą valandą vakaro, Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, 329 kabinete.
Aistis Žalnora pasakos apie psichikos ligas tarpukario Lietuvoje.
