Apie savo televizinį kelią ir prisiminimus Rūta sutiko pasikalbėti su naujienų portalu lrytas.lt.
– Kokie Jūsų prisiminimai apie televiziją? Kur esate dirbus?
– Televizijoje pradėjau dirbti, kai man buvo 22 metai. O dabar – 47, tad nesunku paskaičiuoti, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau dirbdama prie įvairiausių TV projektų. Nors pirmosios patirtys labai ryškios iki šiol: toks jausmas, kad vos vakar važiavau iš Kauno, kur dirbau pagal specialybę turizmo vadybininke vienoje Kauno turizmo agentūrų, į Vilniuje vykusį „VRS kameros“ konkursą vedėjos vietai užimti. Vėlavau, nes nei kiek nepažinojau Vilniaus ir pasiklydau, atvykau paskutinė, kai jau atrankos komisija buvo beveik baigusi darbą ir sugebėjau įtikinti, kad galiu būti laidos vedėja.
Kaip dabar pamenu: reikėjo raiškiai perskaityti tekstą, kuris buvo specialiai parašytas su klaidomis, bet aš nepasimečiau ir perskaičiau taip, kaip turi būti. Taip pat dainavau, o tuometinio „VRS“ kūrybos direktoriaus aktoriaus Džiugo Juodkazio paklausta, koks mano tikslas gyvenime, neabejodama išpyškinau: „Numirti scenoje“. Taip prasidėjo mano televizinis kelias, kuris buvo ir kadre, ir už kadro, net sunku įvardinti visas laidas, prie kurių teko prisiliesti: „VRS kamera“, „V.I.P“, „Žalioji enciklopedija“, „Virtuvės istorijos“, „Misija – dirbame sau“, „Kelionių panorama“ – visas šias laidas esu vedusi, taip pat vaidinau TV seriale „Miesčionys“ Raimundėlio žmoną Birutę.
– Kaip, jūsų nuomone, keitėsi televizija per tiek metų?
– Kai pradėjau joje dirbti, televizorių tiesiog žiūrėdavo daugiau žmonių: tą galiu pasakyti iš to, kaip žaibiškai iš nežinomo žmgaus tapau žinoma: vaikai iš paskos mieste lakstydavo ir „VRS kameros“ dainą dainuodavo, žmonės žiūrėdavo atsisukdami net: man, iki šiol nieko panašaus nepatyrusiai, buvo šokas ta gerąja prasme.
Džiaugiuosi, kad buvau auklėjama dorais principais ir mano kuklumas bei kitos teigiamos savybės niekur nedingo su ta milžiniška populiarumo banga, kuri, kaip žinia, ateina, praeina, ir vėl ateina. Svarbiausia suvokti, kad ne populiarumas Tave daro žmogumi, o Tavo darbai. Tad dirbau iš širdies.
Na, o dabar televizijos įtaka kiek sumažėjo, nes daug kas persikėlė į soacialines medijas, „youtube“ ir kitas platformas, tad ištikimeji TV žiūrovai liko prie TV ekranų, o mėgstantys naujoves televizją atranda iš naujo kitais sklaidos kanalais.
– Koks laikas televizijoje jums labiausiai patiko?
– Galbūt suvokimas, kad galiu dirbti ne tik kadre, bet ir už kadro. Prisimenu du svarbius įvykius mano karjeroje ir abu jie susiję su kitų žmonių pasitikėjimu manimi – aš pati tikrai nežinau ar būčiau pagalvojusi, kad galiu. Pirmasis, po dalyvavimo realybės šou „Akvariumas“ 2001-aisiais metais. Pamenu, pasikvietė mane jo vedėjas Giedrius Masalkis į pokalbį ir sako: mudu su žmona Asta ruošiame TV laidą, kuri bus visai kitokio formato, nei įprasta, ir siūlome tau vyriausiosios redaktorės pareigas. Net loštelėjau.
Nepaprasta atsakomybė parengti 3 valandų trukmės „Šeštadienio ryto“ laidą, kai reikėjo rūpintis ne tik pačiu turiniu, bet ir montažu: tiksliai surašyti visas trukmes, nes anuomet dar būdavo montuojama iš juostinės kasetės į juostinę kasetę ir menkiausia klaida buvo tiesiog neleistina. Tai buvo ir patys gražiausi metai, ir patys sunkiausi. Dabar galvoju, gerai, kad nebuvau sukūrusi šeimos, nes dirbau kiauras paras, negailėdama savęs. Bet taip ateina patirtis, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, kad labai sunkiu darbu įmanoma padaryti tiek, kad net pats nesuvoki, kad įmanoma.
Antras šuolis mano karjeroje buvo darbas pas Rolandą Skaisgirį: žinant jo tiesmukišką būdą, jis tiesiai šviesiai pasakė: būsi vykdančioji prodiuserė. Pasakė, kaip kirviu nukirto ir man nieko kito neliko, kaip imtis dar didesnių darbų: taip pirmą kartą gyvenime stojau prie „Vilnius gyvai“ prodiuserės vairo, o kai tik baigėsi ši laida: prie nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos vairo. Ten vykdančiąja prodiusere dirbau 4 metus, kuriuos iki šiol prisimenu su nepaprastu pasididžiavimu: pačiais pirmaisiais metais buvau atsakinga ir už dainų parinkimą atlikėjams, ir už komisijos narių kvietimus į filmavimą, ir už dalyvių pasirodymų grafiko sudarymą, laidos montažo darbus, o šeštadieniais važiuodavau į LRT stebėti, kad sklandžiai praeitų pati transliacija. Milžiniškas darbas, kurio prisiminimai liks visam gyvenimui.
– Kaip manote, kada buvo sunkiau TV dirbti?
– Dirbantys televizijoje žmonės pasakys, kad net ir lengviausias projektas visuomet reikalauja pastangų, įdirbio, profesionalumo bei begalinio atsidavimo. Jei tau rūpi, kokią žinią nori perduoti žiūrovui, Tu atiduodi visą save.
– Su kokiais eteryje esat susidūrusi nesklandumais? Gal turite kokią nors istoriją?
– Dažniausia būna, kai tiesioginiame eteryje nelieka laiko jau suplanuotiems ir parengtiems siužetams, kurie lieka neparodyti arba parodyti ne iki galo, arba kokį pokalbį tenka tiesiog imti ir nutraukti, kartais būdavo taip, kad „užlūždavo“ kompiuteris su jame esančia medžiaga, o eteris „ant nosies“. Bet visuomet rasdavome išeitį, tik tai, žinoma, kainuodavo papildomo laiko ir nervų.
– Kuris televizijos veidas anksčiau ir dabar jus įkvėpė?
– Nepaprastai gerbiu ir vertinu Vytautą Šapranauską – tokio išsilavinusio, šarmingo TV vedėjo iki šiol Lietuva neturi. Už profesionalumą ir itin rimtą požiūrį į darbą vertinu Giedrių Masalskį. Kažko pasisemti ar kažką perimti būtų sunku, o ir ar reikia? Kiekvienas mes esame kitoks, savaip žavus ir įdomus, bei unikalus. O gerbti, gėrėtis, džiaugtis eterio veidais visuomet galime.
– Ar dažnai žiūrite televiziją, analizuojate ją? Gal turite savo mėgstamą laidą?
– Labai patinka stebėti „Eurovizijos“ atrankas, „X faktorių“, „Lietuvos balsą“, o daugiausia laiko praleisdavau prie tų laidų, kurias pati rengiau, ir kurios išeidavo į eterį, peržiūrų. Taip beveik atmintinai mokėjau 50 parengtų „Atliekų kultūros“ laidų ir 29 „Sveiki atvykę“ laidas, kurias pati kuriu ir prodiusuoju.
Televizine prasme dabar koncentruojuosi į tolimesnius kelionių po Lietuvą „Sveiki atvykę“ laidos planus šiai vasarai: taip pat mintyse ir ne tik dar 2 televiziniai projektai, kuriais labai tikiu ir tuo pačiu tikiuosi, kad jie atras kelią pas savo žiūrovą.
