Renginys taip ir vadinosi: „Faifokliokas“.
Įdomu tai, kad ši angliška tradicija buvo prigijusi ir Lietuvoje tarpukario laikais.
Daugelis vyresnio amžiaus žmonių atsimena smagų žodį „faifokliokas“ – taip Smetonos laikais buvo vadinami madingi popietiniai Kauno ponių susiėjimai (iš angliškojo „five o‘clock“ – „penkta valanda“).
Atgaivinti aristokratišką tradiciją Vakarų Lietuvoje ėmėsi desertų butiko įkūrėja Kristina Pakalniškytė.
Pirmą kartą lietuvei teko sudalyvauti arbatos ceremonijoje Londone.
Tačiau ypatingą įspūdį moteriai visgi paliko viešnagės Malaizijoje metu vykusi ceremonija.
„Fortepijono muzika, pasipuošusios damos – visa tai atrodė itin stilingai ir netgi poetiškai“, – iki šiolei gražiais prisiminimais gyvena K.Pakalniškytė.
Prieš ketverius metus „Vanilės namai“ klaipėdiečiams pasiūlė desertų degustacijas, kurios sulaukė itin daug dėmesio, tad dabar norėjosi pasiūlyti kažką nauja ir mažiau matyta Lietuvoje.
„Kamerinė aplinka itin tinkama tokio pobūdžio arbatos ceremonijoms.
Didelį dėmesį skiriame detalėms, indams, stengiamės nustebinti ne tik skonių deriniais, bet ir vizualiai“, – sakė K.Pakalniškytė.
Desertų butike vykusi arbatos ceremonija sudomino brangakmenių ekspertę Almą Dūdienę, verslininką Juozą Tubiną, plastikos chirurgą Roką Bagdoną, dizainerę Modestą Šukę bei kitus.
Arbatos gėrimo ceremoniją vedė ir apie indišką arbatą pasakojo Raimondas Stonkus.
Pasak eksperto, tai – liukso klasės ir brangiausia juodosios arbatos rūšis, turinti saugomą geografinę nuorodą.
Subtilus gėlių aromatas ir išskirtinis muskatų skonis, išgaunamas šiaurės Indijoje esančiuose rytų Himalajų arbatos plantacijose, pelnė šiam gėrimui „Arbatų šampano“ titulą.
Vakaro metu prie arbatos, kurią gėrė iš porcelianinių puodelių, svečiai mėgavosi subtiliais užkandžiais ir rafinuoto skonio desertais.
Buvo galima paskanauti mini eklerų su lašišomis, avokadais ir pomidorais, kruasanų su sūriu ir kumpiu, braškių šokolade, kanelių ir kitų gardumynų.
Gurmanišką vakarėlį vedė charizmatiškasis Marius Drukteinis, dainomis svečius džiugino lyriškoji Ieva Jotkėlaitė.
Ar žinojote?
Penktos valandos arbatos tradicija – naujai atgimstantis reiškinys, kurio šaknys siekia 3 tūkstantmetį pr. Kr. Kinijoje.
Šį ritualą išpopuliarino XVII a. Anglijos karalius Čarlzas II ir jo žavioji žmona infantina Katerina de Branganza.
Popiečio arbatėlė Anglijoje dar labiau paplito hercogienės Anne dėka 1840 m.
Kadangi tuo metu buvo įprasta ruošti tik pusryčius ir vėlyvą vakarienę (apie aštuntą valandą vakaro), hercogienė jau ketvirtą popiet jausdavosi alkana ir į savo kambarį kartkartėmis prašydavo atnešti puodelį arbatos, duonos, sviesto ir pyrago gabalėlių.
Tai tapo jos mielu įpročiu.
Ilgainiui Anne į vasaros rezidenciją pradėjo kviesti ir savo drauges.
Per keturiasdešimt metų arbatos pertraukėlė virto socialiniu reiškiniu: moterys puošdavosi ilgomis suknelėmis, mūvėdavo plonytėmis pirštinaitėmis, o galvas dabindavo skrybėlaitėmis.
Maža dienos pertraukėlė tradiciškai vykdavo tarp ketvirtos ir penktos valandų popiet.
Popietinės arbatos gėrimo tradicijos Didžiojoje Britanijoje gyvos ir šiandien, tik arbata dažniausiai geriama nebe namuose, bet arbatinėse.
Populiariausias rinkinys susideda iš arbatos su pienu, sausainių, kremo ir žemuogių džemo.
Senovinė arbatos gėrimo tradicija tebepuoselėjama vakarinėje Anglijos dalyje paplitusiuose „arbatos kambariuose“ bei garsiausiuose Londono viešbučiuose, tokiuose kaip „Claridges“, „The Dorchester“, „The Ritz“, „The Savoy“, parduotuvių centruose „Harrod‘s“ bei „Fortnum and Mason“.
