Vilniuje užaugęs Andrejus jau aštuonerius metus gyvena Londone. Filmavimo aikštelėje A.Riabokonas savo karjerą pradėjo kaip maisto tiekėjas. Po to nusišypsojus sėkmei Andrejus tapo kaskadininku, o šiandien jis – kovų choreografo asistentas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Todėl dabar Andrejui vis mažiau tenka vaidinti pačiam. Užtat jis, perskaitęs scenarijų, sukuria kovą, moko aktorius ir, jei reikia, kaskadininkus. Tačiau kukliam vyrui sunku prisiminti aktorių, su kuriais dirbo, pavardes. Buvo metas, kai būdamas Danielio Craigo dubleriu jis nė nežinojo, su kokiu žymiu Holivudo aktoriumi dirba.
„Aš nesistengiu įsiminti aktorių vardų, filmų pavadinimų. Ne dėl jų dirbu kaskadininku. Juo tapau todėl, kad man šis darbas labai patinka.
Ateinu į filmavimo aikštelę dirbti, padėti aktoriams, padaryti taip, kad jie atrodytų gerai. Jei aktorius nėra judesių išlavinęs iki galo, bet kadre atrodo gerai, mūsų, kaskadininkų, darbas atliktas“, – šypsojosi pirmą kartą po kelerių metų į Lietuvą grįžęs A.Riabokonas.
Aštuonerius metus Didžiojoje Britanijoje praleidęs Andrejus šiek tiek primiršo lietuvių kalbą. Bet širdyje jis – aistringas patriotas. Bendraudamas su aktoriais Andrejus užsimena, kad yra iš Lietuvos, pasakoja, kokie puikūs lietuviai kaskadininkai.
Įtemptu grafiku gyvenantis A.Riabokonas į tėvynę atvyko vos kelioms dienoms. Ilgesnės viešnagės jis sau negalėjo leisti – Italijoje jo jau laukė filmo „Ben-Hur“ filmavimo aikštelė. Istorinis filmas su Morganu Freemanu kino teatruose pasirodys tik 2016 metais, tačiau visai kūrybinei komandai dabar pats darbų įkarštis.
– Niekas nenori būti daužomas ir mėtomas. Kaip tapote kaskadininku?
– Iš šalies pasiklausius mano profesija atrodo baisi. (Juokiasi.)
Viskas prasidėjo vaikystėje, kai pradėjau lankyti niatnamo treniruotes. Dabar praktikuoju ir daugiau kovos menų, nes to reikia mano darbui. Vis dėlto pagrindus paklojo niatnamas.
Karjera prasidėjo Lietuvoje. Kadangi buvau per jaunas, filme „Robinas Hudas“ filmavausi neoficialiai. Užtat 2001 metais jau dalyvavau „Amazonėse ir gladiatoriuose“, vėliau kelių dalių anglų filme „Elžbieta I“.
Prisimenu, „Elžbietos I“ filmavimo aikštelėje man buvo pasakyta, kad nebus pakartojimų – viską reikia nufilmuoti iš karto. Kamera buvo nukreipta tiesiai į mane, vaidinantį karalienės sargybinį. Aplink keli šimtai žmonių, kameros, o man reikėjo vienu bandymu viską padaryti puikiai. Buvo šiek tiek streso. (Juokiasi.)
Vėliau Rygoje filmavausi juostoje „Ar-changelskas. Stalino byla“ kartu su D.Craigu. Jau gyvenau Londone, kai buvo kuriamas filmas apie Džeimsą Bondą. Tik tada supratau, kad Danielis – labai didelė žvaigždė. (Juokiasi.) Anuomet Rygoje visai nenutuokiau, kad esu tikros žvaigždės dubleris.
– Kaskadininku dirbote ir Lietuvoje. Kodėl emigravote?
– Atėjo toks momentas, kai nebežinojau, ką toliau noriu veikti. Vienu metu viskas pradėjo griūti, mirė mano mama. Man buvo sunku tai ištverti. Lyg tyčia draugas pakvietė pasidarbuoti į Londoną, ir aš išvykau.
Šiandien suprantu, kad tai buvo labai geras sprendimas. Labai mėgstu savo darbą, o Lietuvoje neturėčiau tiek galimybių dirbti.
– Nejaugi iš karto pakliuvote į filmavimo aikštelę?
– Žinoma, ne. Buvau paprastas emigrantas, susitaikęs su mintimi, kad kaip bus, taip bus gerai.
Anuomet labai blogai kalbėjau angliškai, todėl pradėjau nuo paprasčiausių darbų. Kai patobulėjo mano anglų kalbos žinios, pradėjau rimtai žiūrėti į kinematografiją. Likimas susiklostė taip, kad pradėjau dirbti įmonėje, kuri tiekia maistą į filmavimo aikšteles.
Negalėdavau ten ramiai būti – žinojau, kad visa tai skirta man. Tačiau norint tapti profesionaliu kaskadininku Didžiojoje Britanijoje reikia įgyti šešias kvalifikacijas.
Aš jas įgijau tik dabar: esu nardymo instruktorius, niatnamo kovos menų instruktorius, kovos su kardais meistras, laipiojimo uolomis instruktorius, gimnastas, šuolių ant batuto meistras. Iki šiol dirbau neturėdamas šių kvalifikacijų. Juk jeigu esate geras darbuotojas, be abejonės, jus pasamdys. Pavyzdžiui, vos tik filmo komanda išgirsta Tomo Eremino vardą, ilgai nesvarstydama jį pakviečia.
Būtent Tomo dėka mane pradėjo kviesti filmuotis. Viskas prasidėjo tada, kai Tomas pakvietė mane nusifilmuoti juostoje „Snieguolė ir medžiotojas“. Po to prodiuseriai pradėjo mane kviestis į didelio biudžeto filmus: „Toras 2: Tamsos pasaulis“, „Galaktikos sergėtojai“, „Įniršis“, „Piktadarės istorija“.
– Kuris aktorius, su kuriuo jums teko dirbti, paliko didžiausią įspūdį?
– Visi aktoriai yra įdomūs. Tačiau jei reikėtų išskirti vieną, rinkčiausi Angeliną Jolie. Ji – labai geras, paprastas, nuoširdus žmogus. Atsimenu, Angelina visada pirma ateidavo į aikštelę ir maloniai bendraudavo su filmavimo komanda, nekreipdama dėmesio į tai, ar tai apšvietėjas, ar kaskadininkas, ar aktorius.
Dirbo ji tikrai profesionaliai – viską darė pati, įskaitant ir kritimą ant žemės. Man Angelina padarė labai gerą įspūdį. Visi tie pikti gandai žiniasklaidoje – netiesa.
Tokie pat geri prisiminimai apie Bradą Pittą. Tiesa, jis labai daug rūko. Su juo nepavyko pabendrauti. Tačiau kaskadininku aš dirbu ne tam, kad pasikalbėčiau su žvaigždėmis.
Jei aktoriai patenkinti kaskadininko darbu, patys prieina ir padėkoja. Pavyzdžiui, filmuojant filmą „Puikybė ir prietarai, ir zombiai“ buvau Jacko Hustono dubleris. Po kovos Jackas priėjo prie manęs ir padėkojo: „Andrejau, labai tau ačiū. Esu dėkingas, kad mane mokai, kad palaikei aukštą lygį visos kovos metu. Žiūrint į tave man pačiam norisi padaryti lygiai taip pat, kaip darai tu.“
Nuo tokių žodžių labai gera. Juk aš – lietuvis Didžiojoje Britanijoje. Svetimšalis visada jaučia spaudimą, prieš jį yra šioks toks nusistatymas. Tačiau apie lietuvius filmavimo aikštelėje kalbama šitaip: „Pažįstu lietuvius! Juk jie labai geri.“ Aišku, ilgą kelią reikėjo nueiti, kad mus pradėtų taip vertinti. Ir tas šešias kvalifikacijas įgijau tam, kad viskas būtų oficialu, nesklistų blogos kalbos.
Kartais žmonės pavydi. Juk aš – kaskadininkas iš Lietuvos, o jie – britai. Maža to, jie – Kaskadininkų gildijos nariai, o filmuotis vis tiek kviečiamas aš.
– Draugai nelaiko jūsų žvaigžde? Juk bendraujate su Holivudo garsenybėmis.
– Dauguma mano draugų turi sąsajų su mano darbu, tad nieko panašaus nenutinka. Būna, kad žmogus iš šalies ką nors pasako, nusistebi.
Tačiau mano darbas – bendrauti su aktoriais. Aš pats gyvenime esu labai paprastas, nemėgstu raudonųjų kilimų.
– Ar kaskadininkui reikia aktorinio išsilavinimo?
– Nori nenori, kaskadininkas tampa aktoriumi. Jis turi puikiai susigaudyti – žinoti, kada įbėgti į kadrą, kokiu kampu stovėti, kad neužsidengtų veido.
Jei reikia tik kautis – viskas gerai. Bet kartais režisierius kaskadininkui suteikia nedidelį vaidmenį. Tokiu atveju reikia mokėti ir vaidinti. Pavyzdžiui, man teko vaidinti imperatorių Kaligulą. Turėjau bučiuotis su panelėmis, mane girdė, maitino ir galiausiai nužudė. Maniau, kad galiu tai vaidinti, tačiau žiūrėdamas į kamerą galvojau: „O, Dieve!“ (Juokiasi.)
Negaliu vaidinti dar ir todėl, kad gyvenu Didžiojoje Britanijoje. Būkime realistai – aš nekalbu kaip britas ir niekada taip nekalbėsiu.
Džiaugiuosi, kad britai apskritai priima mus, lietuvius, ir jaučia mums didžiulę pagarbą. Juolab kad toli gražu ne visi mėgsta Londono lietuvius. Todėl mes labai stengiamės palaikyti aukštą lygį. Žinome, kad jei padarysime ką nors bloga, kentės visi lietuviai.
– Filmavimo aikštelėje esate bebaimis?
– Baimė mane lydi visada. Nuolat jaudinuosi, nors pats kuriu kovos choreografiją. Savo sukurtus kovos judesius galiu pakartoti net pažadintas vidury nakties. Bet vos tik prasideda filmavimas, apima baimė. Manau, ji bus visą gyvenimą. Ir tai labai gerai.
– Vis kartojate, kaip mėgstate savo darbą. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Labai sunku jį derinti su darbu. Jeigu būčiau Lietuvoje, viskas būtų daug paprasčiau. Norėčiau sukurti šeimą Lietuvoje.
Gyvenant Londone man labai sunku apskritai palaikyti santykius. Neužtenka laiko bendravimui, nes mano darbo diena oficialiai trunka 12 valandų. Maža to, daug laiko suryja kelionė į darbą ir iš jo. Tad kol kas esu vedęs darbą. (Juokiasi.)
