Tėvo ir sūnaus menas alsuoja panašia nuotaika, svyruojančia tarp melancholijos, cinizmo ir grotesko. Panaši ir jų kalbėjimo maniera, pasaulėžiūra.
Prieš savaitę Dusetų, kur gyvena Saukos, parke buvo pastatyta Mykolo sukurta skulptūra.
„Tai abstrakcija, gal iš dalies žmogus“, – paaiškino Dusetose augęs Mykolas, šiuo metu studijuojantis Vilniaus dailės akademijoje.
Ne kiekvienas studentas gali pasigirti, kad savo darbus jau yra eksponavęs dešimtyje parodų.
M. Saukos skulptūros neseniai buvo eksponuojamos Vilniuje veikusioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje. Keli meno kolekcininkai domėjosi menininko skulptūromis ir galbūt po parodos jos bus nupirktos.
Pirmą kartą savo darbus Mykolas eksponavo būdamas keturiolikos metų – su tėvais dalyvavo parodoje sostinės galerijoje „Meno niša“.
„Tada jaučiausi lyg atvažiavęs į Vilnių smagiai praleisti laiko. Dabar per parodas patiriu daugiau jaudulio. Po parodos atidarymo jaučiuosi lyg po išsiskyrimo su mergina arba grįžęs iš kelionės. Jausmas prastas, bet ne tragiškas“, – teigė jaunasis skulptorius.
Mykolas, kaip ir jo tėvas Š. Sauka, žiūrovui skaudžiai kerta siurrealistiška tikrove. Negalima sakyti, kad meno kūriniai kraupūs, tačiau į juos žiūrint suspurda širdis.
Pavyzdžiui, Mykolo skulptūrinis objektas „Koja“ – tai į ligoninės lovą paguldyta deformuota vienakojė žmogaus figūra be galvos. Toks vaizdinys šiurpina ir verčia susimąstyti apie skausmingas gyvenimo temas.
Pernai Vilniaus dailės akademijos galerijos antro aukšto palubę M. Sauka pagyvino kabančiomis vyrų galvomis su vištų sparneliais.
Senyvuose veiduose išryškėjo rimtis ir susirūpinimas. Atrodė, kad personažai surauktomis kaktomis apie ką nors svarbaus mąsto ir stengiasi įtikinti, jog yra pasiruošę ereliškam skrydžiui. Bet juk su vištų sparneliais aukštai nepakilsi.
„Tos skraidančios galvos – mano vaizduotės vaisius. Idėją pasiskolinau iš žydų mitologijoje vaizduojamų serafimų – aukščiausio laipsnio angelų. Tos būtybės turi po šešis sparnus ir labai juokingai atrodo“, – paaiškino M. Sauka.
Dažniausiai jis kuria iš liūdesio. Jei viskas gyvenime gerai, dingsta poreikis kurti. Tada jam reikia susigalvoti, kad kas nors yra blogai.
Mykolą su tėvu vienija kūrybos bendrybė. Bet jo neslegia Š. Saukos vardas ir didybė. Jaunasis skulptorius dar yra meninio kelio pradžioje ir apie ateitį galvoja racionaliai – arba užsidirbs gerą vardą, arba ne.
Nuo vaikystės jis lipdo kraupokas galvas. Mykolo kūriniai yra išgąsdinę jo senelį.
„Prilipdžiau galvų ir pasidėjau jas savo kambaryje ant stalo. O ten miegojo senelis. Naktį atsibudęs išvydo tamsoje boluojančias galvas ir labai išsigando. Kad netrikdytų miego, užmetė ant tų galvų kažkokią skepetą“, – nusijuokė skulptorius.
Ką Mykolas atkerta klausiantiems, kodėl jis nekuria dailių veidų?
„Kad man nepavyksta. Net ir moteris pavyksta nupiešti tik senas. Tačiau nei merginos, nei moterys dėl to nepyksta. Sako, kad aš tarsi laiko mašina jas nuskraidinu į ateitį“, – patikino menininkas.
Mykolas augo meninėje erdvėje. Jį supo ne romantinės pasakos, piešti zuikiai ar meškučiai, o ilgesiu, liūdesiu ir išdarkytais kūnais alsuojantys tėvo paveikslai bei jausmingi motinos Nomedos Saukienės žolynų natiurmortai.
Ar vaikystėje jis nebijojo tėvo kūrinių?
„Augau savotiškame pasakų pasaulyje. Juk pasakos būna ir žiaurios. O tėvo paveiksluose matoma mėsa, pūliai yra simboliai. Jo kūryboje nėra nepagrįsto noro šokiruoti.
Žinojau, kad daug kas sakys, jog dirbu tėvo stiliumi. Net jei kebabus gaminčiau, sakytų, kad juose yra kažkas grotestiška, iš tėvo paimta. Žinoma, mus vienija panaši pasaulėžiūra. Bet tai natūralu, nes aš augau šalia Šarūno Saukos“, – sakė Mykolas. Jis nesistebi, kad žmonės randa panašumų jo ir tėvo kūryboje.
Š. Sauka niekada nemokė savo sūnaus piešti, bet išmokė žaisti šachmatais ir stalo tenisą.
Prieš stojamuosius Mykolą su piešimo pagrindais supažindino motina.
Dabar, žvelgdamas į savo sūnaus kūrinius, Š. Sauka dažniausiai nesako nieko. Mykolas tėvo nuomonę perskaito iš kūno judesių.
Skulptorius anksti keliasi ir įsitaiso dirbtuvėse. Jam patinka dulkės ir šiukšlynas. Jis kuria Vilniuje, o Dusetose pas tėvus ilsisi. Tėvai Mykolui buvo išskyrę kūrybinį kampelį, bet jis juo nepasinaudojo. Vėliau ten buvo sudėtos malkos.
Pagal studentų mainų programą Mykolas pusmetį stažavosi Italijoje, Mačeratoje.
„Ten itališkos skulptūros tradicijų nepajutau. Ypatingos naudos kūrybai studijos nedavė“, – sakė M. Sauka.
Jaunąjį menininką kartais užplūsta kūrybinės kančios, tačiau tai jo į neviltį nevaro.
„Įkvėpimas – mistinis dalykas, nežinia, ar jis egzistuoja. Manau, tiesiog reikia dirbti ir neužsisvajoti. Kūrybinis įkvėpimas ateina iš visur. Man įdomu stebėti žmones“, – šyptelėjo M. Sauka.
Ką, Mykolo nuomone, žmonės turėtų jausti žiūrėdami į jo skulptūras?
„Kartais tenka nesupakuotus darbus nešti per miestą. Žmonės, matydami tokią procesiją, šypsosi arba juokiasi. Tai man patinka, nors mano misija nėra juokinti žmones. Gal tikrosios savo misijos dar neatlieku. Kol kas man svarbiausia savęs neįsprausti į rėmus“, – kalbėjo menininkas.
