M. Pitrėnas yra prisipažinęs, kad mokykloje jis nebuvo linkęs „prie meno“. Baigęs mokyklą jis planavo studijuoti mediciną ir tapti... chirurgu. Tačiau vis dėlto pasuko, atrodytų, visiškai priešingu keliu. Ir nesuklydo. Dabar Modestas liaupsinamas Lietuvos ir Europos koncertų salėse. Jo diriguojami koncertai sutraukia minias žmonių.
Galbūt dėl to dirigentas pamėgo vienatvę. Modestas sako, kad nuolatinis buvimas žmonių apsuptyje priverčia jį vis dažniau patraukti į savo sodybą, rinktis kitas, ramesnes vietas. M. Pitrėnas prisipažino, kad net naktimis jis sapnuoja diriguojąs minioms, todėl aštuonių valandų miego jam ne visada pakanka atsipalaiduoti. Tačiau jis tikrai tuo nesiskundžia, nes dirigavimas Modestui iki sukuriant šeimą yra daugiausia laimės akimirkų atnešęs dalykas.
Puikus maestro M. Pitrėnas yra ir virtuvėje. Tik čia jis diriguoja ne muzikantams ir ne savo žmonai, o maisto produktams, iš kurių pagamina nepakartojamo skonio patiekalų!
Modestas yra tradicinio maisto šalininkas. „Mėgstu mūsų regiono virtuvę. Nostalgiškai, nes man tai dieviškai skanu ir primena vaikystę. O juk vaikystėje viskas atrodydavo ryškiau, jautriau, gardžiau, kai ne visko gaudavai kiekvieną dieną ant pietų stalo. Ne viską iš to nostalgiško valgiaraščio mano organizmas virškina, ir ačiū Dievui, todėl itin vertinu klasikinę paprastai genialią itališką virtuvę“, – sako M. Pitrėnas.
Vyras itin mėgsta sriubas. Jų jis verda ir valgo daug. Tačiau nei sriubose, nei kituose patiekaluose Modestas beveik nevartoja prieskonių mišinių, tik prieskonines žoleles, druską, pipirus ir česnaką. M. Pitrėnas pridūrė: „Nesimaivydamas prisipažinsiu, kad vienas skaniausių, bet nebūtinai sveikų patiekalų gali būti šiltos duonos kriaukšlė su medumi ar pienu.“
Mėgstamiausia egzotinė maestro virtuvė – tailandiečių ir japonų. Priežastis – aštrumas. Juodieji pipirai jam jau yra įprasti, bet aitriosios paprikos arba čili pipirų atmaina piri piri – patys mylimiausi aštrūs prieskoniai.
Vis dėlto M. Pitrėnas mano, kad virtuvė nėra pati puikiausia savęs realizavimo terpė. Jis labiau gaminti mėgsta, kai tam yra priežastis – atvažiuoja draugai ar giminės. „Pradžiuginti skaniu maistu ir pasikalbėti prie gražios muzikos – man daug maloniau“, – šypsosi Modestas.
Modesto dieta – tai jo profesija. „Taip jau susiklostė, kad dirbu fiziškai ir emociškai alinantį darbą, krūviu prilyginamą angliakasių pramonės darbininko veiklai. Per vieną operos spektaklį ar simfoninės muzikos koncertą netenku poros kilogramų, o kur dar repeticijos!“ – sako jis.
„Per vieną pasirodymą pakeičiu dvejus-trejus marškinius, o kartais ir švarkus, kurie permirksta kiaurai. Todėl savo profesiją laikau šiek tiek sportiška. Iš čia – ir tirpstantys kilogramai.“
Taip pat prie viso to prisideda ne visada reguliarus, „pripuolamasis“ maitinimas, kuris tampa dar vienu išbandymu Modesto organizmui. Be to, jis pastebėjo, jog kiekvienas papildomas kilogramas po trisdešimties krenta vis sunkiau: „Todėl galvoje vis įkyriau sukasi mintys apie šablonus, kuriuos kiekvienas statistinis žmogus naktį gali išvardinti kaip poterius: nepersivalgyk, ribok maistą vakarais, valgyk daugiau daržovių, vaisių, mažiau riebios mėsos su bulvėmis ir batonu.“
M. Pitrėnas atskleidė, kad per vieną nedarbingą pusmetį jis buvo priaugęs apie 10 kg. 196 cm ūgio vyrui tai galbūt ir nebuvo daug, tačiau, kaip jis pats pripažino, papildomi kilogramai matėsi ant jo veido ir pilvo. Maestro juos numetė aktyviai dirbdamas – daug diriguodamas.
„Nesu idealios figūros, todėl mano pamokslavimai apie ilgalaikes perspektyvas gali pasirodyti juokingi. Kita vertus, akims visada malonu matyti sveiką, neliulantį kūną, kuris mums signalizuoja apie bendrą to individo sveikatos būklę ir galimybę pratęsti giminę, – tokie gamtos dėsniai, kur nutukę gyvūnai neišlieka. Žmogus šią sistemą pakoregavo ne savo naudai ir todėl kenčia nuo viršsvorio ar dar baisiau – nuo bulimijos ar anoreksijos“, – mąsto Modestas.
„Manau, kad besaikis ir nesuderinto maisto kimšimas į burną nėra gerai. Negaliu klausytis storulių skundų ar užuojautą bandančių sulaukti pagraudenimų apie augantį svorį, kai matau jų gerklėje nykstantį nekokybišką nedozuotą maistą, prisidengiant bet kokiu pretekstu: skanu, noriu, reikia „išvalyti šaldytuvą“ ir pan.“, – teigia M. Pitrėnas.
Nesveika mityba Modestui – visų pirma, tai nesaikingumas. „Persivalgymas ir persigėrimas sukelia daug bėdų, ne veltui tai įtraukta net į bažnytinį nedorybių sąrašą. Juk net pora cepelinų nepadarys tiek bėdos, kiek neribotais kiekiais kemšamas sveikas „vitaminiškas“ skaidulinis maistas. Todėl man nėra tabu net greitasis maistas, tačiau jį vartoju retai ir nedaug, o vengiu to, kas man tiesiog neskanu“, – sako maestro.
„Šventai tikiu, kad egzistuoja maisto kultūra, kad maitinimasis yra meno sąvokos vertas dalykas. Bet kartu turiu tvirtai sakyti, kad ši kultūra priklauso nuo daug faktorių: nuo finansinių galių – kokybė tiesiog kainuoja, nuo laiko – Londone, kur tempas beprotiškas, žmonės minta nesveikiausiai Europoje, nuo mentaliteto ir požiūrio – sunku ginčytis su žmogumi, kurio maisto piramidės viršūnėje yra cepelinai, kebabai ir majonezinės mišrainės, arba su močiute, mačiusia pokario badmetį ir patyrusią daug nepriteklių, kai bet koks maistas – vertybė.“
„Mano dienos racionas priklauso nuo kitų mano gyvenimo faktorių: šalies, kurioje esu, laiko, kurį galiu skirti maistui, sąlygų, kurios reikalingos jam gaminti, galiausiai metų laiko ir kompanijos, kuri šalia.“
Modestui reikalingas maistas turi būti skanus, kaloringas, kokybiškas ir išvaizdus. Dažniausiai toks maistas atsieina brangiau ir dirigentas tą pripažįsta: „Salotomis manęs neužkiši, o gera, pabrėžiu – gera, žuvis, mėsa, aliejai, net kokybiški garnyrai – jie kainuoja daugiau. Per gyvenimą supratau, kad maistas man – didelis malonumas, kuriuo aš mėgaujuosi namuose ar restorane ir už kurį reikia mokėti.“
Kartais Modestas net pamąsto, kad netobula yra vien tai, jog maitintis reikia taip dažnai. Jis teigia: „Žymiai paprasčiau ir gurmaniškiau būtų pavalgyti kaip krokodilui – vienąkart per du mėnesius. Tada galėtum valgymą paversti tikra fiesta. Rutina valgymą ir maisto gamybą paverčia nespalvingu procesu, bet vis dėlto skanus pokylis – man vis vien išskirtinis dienos įvykis.“
- Su kokia pasaulio įžymybe labiausiai norėtumėte papietauti?
- Labiausiai norėčiau papietauti ne su įžymybe, bet su savo močiute. Ji prie stalo pasakydavo daug gyvenimiškų tiesų, kurias nešiojuosi su savimi iki šios dienos. Ji man tikra įžymybė, o prie stalo visada svarbiausia ne patiekalas, o bendrystė.
