Prieš trejus metus dainininkės Giedrės Kaukaitės ir kino režisieriaus Arūno Žebriūno dukra laimėjo sunkų konkursą į altų koncertmeisterės vietą viename geriausių Italijos orkestrų „Orchestra Nazionale della RAI” ir apsigyveno Turine.
Prieš tai ši menininkė net 15 metų griežė garsaus smuikininko Gidono Kremerio vadovaujamame Baltijos šalių jaunimo kameriniame orkestre „Kremerata Baltica”, dvejus metus dirbo Lietuvos kameriniame orkestre.
„Mano gyvenimas buvo išmėtytas kelionėse po visą planetą: kasdien laukdavo vis kitas viešbutis ir koncertų salė”, – apie praėjusį karjeros etapą sakė Ū.U.Žebriūnaitė.
Italija artistės gyvenimą nutvieskė naujomis spalvomis. Būdama tarp šmaikčių italų muzikantų – Turino orkestre tik keli atlikėjai yra užsieniečiai – lietuvė išmoko su humoru žvelgti į gyvenimą ir atsikratė ilgus metus ją lydėjusios įtampos.
„Iš pradžių įsižeisdavau, kai kolegos traukdavo mane per dantį, o dabar pati į jų replikas atsišaudau triaukštėmis frazėmis, – džiaugėsi Ūla Ulijona. – Italai mane žavi sugebėjimu pasijuokti iš savęs. Atrodo, jie į nieką nereaguoja rimtai.”
Tarsi naujomis akimis išvydusios gyvenimą muzikės saviraiškai jau nepakako alto – ji ėmė nešiotis į orkestro repeticijas ir fotoaparatą.
„Pagaunu įdomių momentų, galbūt turiu tėvo režisieriaus akį”, – svarstė menininkė.
Ūlai Ulijonai pavyksta nufotografuoti kolegas grojančius, kai dirigentas nemato.
„Fotografuodama būnu labai atsargi, nes galiu išlėkti iš darbo, – prasitarė altistė. – Veidai mane labai domina. Jau sukaupiau visą muzikantų portretų seriją. Gal kada nors fotografija taps mano antrąja profesija.”
Grįžusi koncertuoti į Lietuvą Ū.U.Žebriū-naitė nustebino draugus ir gerbėjus dar vienu pomėgiu. Ji pasirodė su pianiste Indre Baikštyte surengtame rečitalyje sostinės Taikomosios dailės muziejuje vilkėdama pačios sumodeliuotą ir pasisiūtą ryškiaspalvę suknią.
„Parduotuvėse nerandu tokio stiliaus drabužių, kokių norėčiau, todėl pradėjau juos kurti pati, – aiškino menininkė. – Jau pasisiuvau vieną koncertinę suknelę ir tris durtinius.
Pati sugalvoju modelį, pasirenku medžiagas ir dieną naktį dirbu, kol įgyvendinu idėją. Būna ir nesėkmių, tuomet siuvinį suplėšau ir išmetu.”
Kartais Ūla Ulijona sukarpo pabodusius koncertinius rūbus ir kuria iš jų koliažą.
„Muzikantai įpratę vilkėti juodus nuobodžių modelių kostiumus. Man svarbu, kad rūbas būtų ir patogus, ir originalus”, – dėstė artistė.
