„Suprantu savo padėtį ir žinau, kad jei ką nors ilgai planuosiu, organizuosiu, vis tiek nepavyks to nuslėpti. O nesinori, kad per man svarbią šventę stovėtų krūva fotografų. Todėl vestuvės įvyko beveik spontaniškai. Aišku, tas žodis netikslus: mes juk ne tris savaites kartu ir ne staiga sumanėme keisti statusą... Viskas įmanoma, tiesiog reikia turėti patikimų žmonių, kurie neplepa“, - pasakojo J. Jurkutė-Širvaitė.
Moteris žurnalui pasakojo, kad vakarėliams neturi laiko: ketverius metus nuo ryto iki vakaro lanko paskaitas, o dirbti tenka ir savaitgaliais.
„Atsimenu, kai „Meno forte“ repetavome „Dieviškąją komediją“, labai džiaugiausi, kad sekmadienis būdavo šventa diena, repeticijos nevykdavo ir išvengdavau gėdos prašytis į „Chorų karus“. O akademijoje šventadienių nebuvo. Niekam neužteko laiko, nieko nespėjau, ketverius metus maitinausi „Statoil“ – ten pat ir ryte, ir per pietus, ir vakare (nors „Lukoil“ dešrelės skanesnės ir bandelės minkštesnės). Dar gerai, kad man taip pasisekė su televizija laiko atžvilgiu. Studentas, norintis darbo, iš kurio galėtų gyventi, tam turi skirti bent jau pusę savo laiko. O aš per mėnesį aukodavau tik keturias dienas... Ir iš pat pradžių pasakiau, kad nebūsiu tas žmogus, kuris darys reklamą. Jiems tiko tokia sąlyga“, - pasakojo J. Jurkutė-Širvaitė.
