Prieš daugiau nei 10 metų Vytaras įsigijo vienkiemį Dzūkijos miškuose. Iš pradžių tai buvo šeimos vasarnamis, tačiau jau netrukus visų pamilta sodyba įgijo kitą vertę – ji tapo pabėgimo iš miesto vieta, kurioje laiko praleidžiama netgi daugiau nei sostinėje.
O štai dabar V. Radzevičiui gimė ir dar viena idėja – plėsti šeimos ūkį, mąstant apie galimybę patiems išsilaikyti iš savo auginamų daržovių, vaisių, laikomų vištų ir smulkesnių gyvulių. Tačiau juk tam reikalingas ūkinis pastatas! Atrodytų, kad visa tai Vytarui yra gana pažįstama, tačiau, kiek naujų iššūkių laukia jau nuo pirmųjų darbų dienų…
Įsigyti sodybą Merkinėje apsisprendė per 10 minučių
Tai, kad V. Radzevičius – didelę pasaulio dalį išmaišęs aistringas keliautojas, šiandien jau nieko nebestebina. Tačiau nedaugelis žino tai, kad smagiausiu visų kelionių momentu jis visuomet vadina sugrįžimą į Lietuvą.
„Po mėnesio, praleisto svetur, į Lietuvą pažiūri tarsi naujomis akimis – kas pasikeitė, kas išgražėjo. Ir visada apima ramybės jausmas – kaip mes tyliai, švariai, skaniai gyvename, kokia gamta mus supa.
Geriame skaniausią pasaulyje vandenį ir turime keturis metų laikus. Žinoma, esame mėgėjai paburbėti ar pasiskųsti, bet tai, turbūt, yra mūsų genuose. Juk, galų gale, gyvename nuostabiame krašte, kuriame išties yra geriausia“, – sakė jis.
Tačiau, jei anksčiau savo namais Lietuvoje Vytaras laikė būstą Vilniuje, gastronomas visuomet ypatingą trauką jautė ir tam gyvenimui, esančiam už miesto – gamtoje. Tą nuo pat mažens žymiam keliautojui skiepijo ir tėvai.
„Mes daug keliaudavome dviračiais, o pakeleivingais sunkvežimiais su tėčiu važiuodavome žvejoti. Taip pat pėstute su palapine kuprinėje tris dienas esame ėję palei Merkį.
Manau, kad tai užsikoduoja ir, galų gale, tampa įprasta. Gamta ramina. Mieste dažnai pasijaučiu tarnaujantis kažkokiai sistemai, kurią reikia išlaikyti, nes gyveni mieste. Tarsi šuo, kuris sukasi ratu, kai bando pagauti savo uodegą“, – atviravo V. Radzevičius.
Tokių minčių vedamas, Vytaras kartu su šeima ėmė ieškoti vietos, kurioje galėtų pailsėti nuo Vilniaus. O tuomet, visai netikėtai, jo dėmesį patraukė Merkinė…
„Miškai už Merkinės mane užkabino dar tada, kai dirbau žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi – žurnalistė Brigita Balikienė parvežė itin įdomų straipsnį apie šį kraštą.
Tai mane pasąmonėje „užkabino“ – įsivaizdavau, kad tai savotiška lietuviška Aliaska, kur daug gamtos, gyvena romantiški žmonės, o jų kiemuose vaikštinėja briedžiai su stirnomis. Tad, kai prieš 10 metų nuvažiavau apžiūrėti skelbimuose rastos sodybos, su žmona ją įsigyti apsisprendėme per mažiau nei 10 minučių.
Tas ūkis buvo tokia griuvena, bet su istorija ir perspektyva. Bent jau man taip atrodė. Krapštėmės, kuitėmės ir po truputį miškų vaiduoklis grįžo į gyvenimą, o aš įgavau „viecinių“ suteikiamą titulą – „užeivys“, – pasakojo Vytaras.
O šiandien Vytaras gali drąsiai pritarti žinomam posakiui – kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Mat dabar šis vasarnamis tapo pagrindiniais šeimos namais visais metų laikais. Per visą vasarą Vilniuje žinomas vyras pripažįsta apsilankęs vos kelis kartus!
„Čia balsuoju, dalyvauju bendruomenės veikloje, sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. Man rūpi, kas vyksta aplinkui. Laukiu vaikų ir anūkų iš Vilniaus – kai susirenka visa šeima, atsakingai „seneliauju““, – šyptelėjo jis.
Naujas tikslas – „viskas iš savo ūkio“!
Taip vis daugiau laiko praleidžiant sodyboje, Vytarui gimė ir kita idėja – „viskas iš savo ūkio“. Kaip sako keliautojas, tai – tarsi nieko įmantraus, tačiau žmogui nuo Žirmūnų asfalto – nemenkas iššūkis.
„Tai – toks civilizacijos akibrokštas, kai nuo vartotojiškumo pereinama prie tvarumo, sukuriama nors ir miniatiūrinė, bet sava ūkinė erdvė, iš kurios galima maitintis. Vien iš to išgyventi kol kas dar sunkoka, bet didelę dalį savo poreikių jau gali tenkinti. Kita vertus, neseniai apie tai mąsčiau ir skaičiavau – jau galėčiau išgyventi pusmetį nė kojos nekeldamas iš sodybos. Net tuomet, jei atjungtų elektrą“, – šypsojosi jis.
Kartu su žmona Laisve, Vytaras pasakoja auginantis daug įvairių daržovių – bulves, pomidorus, agurkus, pupas, žirnius, pastarnokus, salierus, morkas, burokus, svogūnus, krapus, patisonus, arbūzus ir daug kitų. Taip pat – obelis, slyvas, serbentus, agrastus ir vynuoges.
Gerai „dirba“ ir vištos, ir dvi žoliapjovės – Nubijos ožiukai Betmenas ir Spaidermenas. Vaikaitis Skajus juos taip pakrikštijo“, – atskleidė V. Radzevičius.
Tačiau tam, kad ūkininkauti būtų galima taip, kaip pridera, Vytarui reikalingas ūkio pastatas. O patirties, kaip tokį pasistatyti, jis ketina semtis iš ką tik sodybos statybas išgyvenusio bičiulio M. Starkaus.
„Nors dažniau kalbame apie senų futbolo traumų skausmus ir būdus juos malšinti, dabar atsisėdę jau galime pasišnekučiuoti ir apie rostverkus, mūrtašius ar grebėstus.
Martynas įkvepia optimizmo, nes, žinote, kaip statybose būna – velnias mane nešė į tą galerą! Manau, kad savo gyvenime būsiu išbandęs du daugiausiai streso keliančius verslus – maitinimo ir statybų (šypsosi). Bet tai, kas mūsų neužmuša, daro stipresniais“, – įsitikinęs jis.
Pradėdamas savąsias statybas, Vytaras turi ir kitą misiją – žiūrovams įrodyti, kad viskas yra padaroma nepriklausomai nuo to, esi tai jau bandęs, ar ne.
„Net ir nulipus nuo Vilniaus bruko, gali laikyti savo ūkelį ir tuo mėgautis. Ūkis taip pat yra labai kūrybingas dalykas – dažnai sugalvoji, kaip ir ką sumeistrauti, kokias medžiagas naudoti ar, tiesiog, kaip priimti sprendimus net tada, kai padėtis atrodo be išeities. Ir, aišku, geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, ne iš savų. Galbūt aš būsiu geras mokytojas“, – šypsojosi žinomas vyras ir kvietė šio sekmadienio laidos premjerai.
