Bene garsiausio mūsų šalies akordeonininko M.Levickio gyvenime praėję metai turėjo būti vieni sėkmingiausių: daugybė suplanuotų koncertų visame pasaulyje, festivaliai, kuriuose groti garbė kiekvienam muzikantui, įrašai garso studijose. Tačiau šiandien jam tenka skaičiuoti neįvykusius koncertus – karantinas įšaldė visus planus.
„Kaip savo ausis mačiau turnė po Ameriką, o turėjau koncertuoti Niujorke, Vašingtone ir Los Andžele. Neįvyko pavasario festivaliai Vokietijoje.
Didžiulis praradimas visi vasaros koncertai, kurių turėjo būti arti keturiasdešimties.
Buvau paskirtas vieno garsaus festivalio reziduojančiu meno vadovu. Man buvo didžiulė garbė – pirmą kartą to festivalio istorijoje į šią poziciją buvo išrinktas akordeonininkas. Deja, nepavyko pasinaudoti proga.
Tai dideli praradimai, pirmiausia – karjeros prasme. Aišku, neuždirbau ir pinigų, kuriuos būčiau galėjęs uždirbti, bet pirmiausia liūdna, kad negaliu atsiduoti veiklai, kuri man brangi ir svarbi“, – LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“ netektis vardijo M.Levickis.
Šiomis dienomis Martynas kone kasdien stengiasi atsidurti sostinės Pilies gatvėje esančioje studijoje. Jis džiaugėsi, kad po tiek metų praktikos nebereikia kasdien groti po daugybę valandų, tad gali atsidėti svarbiems kūrybiniams darbams – aranžuotėms lietuvių liaudies dainų temomis, naujai atrastam pomėgiui – tapybai.
Martyno studijoje labai jauku – ir anksčiau šiose patalpose lankydavosi meno gerbėjai, nes čia buvo įsikūrusi dailės galerija. Tik jos apšvietimas keistas – violetinis. Kodėl? Pasak Martyno, esant tokiam apšvietimui, sustiprėja jo kūrybiškumas – lengva groti ir įsijausti į kūrinį.
Prieš keletą metų M.Levickis per pasirodymą Škotijos sostinėje Edinburge asmeniniu princo Charleso prašymu pagrojo jam. Buvęs princesės Dianos vyras, Jungtinės Karalystės sosto paveldėtojas tą vakarą norėjo išgirsti ką nors unikalaus.
Sulaukęs tokių prašymų, Martynas visada išsitraukia, jo paties manymu, stipriausią kozirį, kurį atrado dar vaikystėje.
„Būdamas dar trejų metų, pradėjau imituoti tai, ką girdėjau aplinkui: paukščių balsus, medžių šlamėjimą mūsų sodyboje Šiaulių rajone, tam tikras liaudies dainų intonacijas. Ir ypač smagu, kad vėliau visa tai – paukščiai, vėjas, miško ošimas, liaudies dainos – sugrįžo.
Dar gyvendamas Londone buvau nusprendęs, kad tapsiu tik rimtu klasikiniu muzikantu, bet ilgainiui supratau, jog niekur nepabėgsiu nuo savęs.
Kai užsienyje groju savo paties aranžuotas lietuvių liaudies dainas, tai būna įspūdingiausi momentai.
Žmonės išklauso ir klasikinę programą, kurią būnu parengęs, bet tas unikalus garsas, kuris ateina ne iš manęs, ne iš akordeono, o iš šalies, pavadinimu Lietuva, jiems yra raktas į pažinimą.
Jie gali būti labai mažai girdėję arba nieko negirdėję apie Lietuvą, bet muzika juos labai paveikia.
Čia yra mano aukščiausias taškas. Taip, jie mane atsimins kaip gerai grojantį, neblogai instrumentą valdantį, įdomią programą parinkusį atlikėją.
Bet labiausiai mane atsimins dėl tautinės tapatybės, kuri išsiskleidžia per tą muziką“, – įspūdžius iš koncertų su įkvėpimu dėstė M.Levickis.
Koronaviruso pandemijos metu pasirodymai didžiausiose pasaulio koncertų salėse tampa vis labiau tolstančiu prisiminimu. Nusivylimą Martynas malšina netikėtai atrastu pomėgiu – tapyba.
„Siekiu, kad žmonės, kurie šiuos mano darbus žiūrės, nepultų ieškoti ko nors atpažįstama. Svarbiausia ten – nuotaika“, – stovėdamas prie savo kūrybos drobės aiškino akordeonininkas.
Muzikantas ieško ir kitų įšalusio laiko pliusų. Dabar jis gali skirti dėmesio remontui, knygoms, filmams.
Aišku, ateitis jau baugina – jei koncertai ir toliau nevyks, santaupos vieną dieną gali ir baigtis. Todėl Martynas stengiasi gyventi kukliau.
„Jeigu nori gyventi įsivaizduojamą žvaigždės gyvenimą, kai perki ir tą, ir aną, nauji daiktai keičia dar nespėjusius pasenti buvusius, – pernelyg ilgai neištempčiau.
Bet suvokdamas, kad dabar daug kam tenka viską planuoti atsargiau, galėčiau šiek tiek pagyventi, bet nelabai ilgai.
Užtat ir atsiranda pasvarstymų, gal galėčiau dirbti taksistu, nes man labai patinka vairuoti.
Nematau baisios prarajos, kad M.Levickis, tarptautinio pripažinimo sulaukęs muzikantas, sėda prie vairo ir ką nors paveža.
Man atrodo, jog tai paprasta ir smagu, laisvai galėčiau tai daryti“, – veiklos alternatyvų ieškojo laikinai darbo netekęs muzikantas.
Martynas neslėpė: ir anksčiau teko patirti sunkumų. Dėl nenoro leistis į kompromisus ar įvairių netradicinių pasirinkimų jam dažnai tekdavo sulaukti kritikos, be to, atlaikyti prodiuserių bandymus jį atkalbėti nuo vienokių ar kitokių sprendimų, priversti groti tai, kas esą bus komerciškai sėkminga.
„Ne paslaptis, kad 2013-aisiais išleidęs albumą pradėjau plačiai keliauti po pasaulį, įvairiose šalyse žmonės apie mane vis daugiau išgirsdavo.
Bet kai prasidėjo kalba su įrašų kompanija apie antrąjį albumą, garbanotas Martynas atėjo su idėjomis, o tiems ponams nelabai patiko, kad turiu savo planą, savo kryptį.
Kai pasakai, kad norėtum kitaip, ir nesulauki pritarimo, aišku, atsiranda didžiulis vidinis konfliktas, nes nori išlikti ant pjedestalo.
Džiaugiuosi, kad sunkumai ne visada buvo įveikiami mano pasiaukojimo sąskaita.
Kartais tiesiog drąsiai žengdavau į priekį vienas, atsisakydamas galingo užnugario“, – dėl savo pasirinkimo neapgailestavo akordeono virtuozas.
Pirmasis albumas ir darbas su prodiuseriais, kurie išgarsino tokias pasaulinio lygio žvaigždes kaip Whitney Houstoun, Davidas Garretas ar Chose Carreras, atvėrė duris į didžiausias pasaulinio koncertų sales ir arenas.
O Lietuvoje M.Levickį išgarsino pergalė TV talentų šou. Muzikanto sprendimas dalyvauti jame nesulaukė klasikinės muzikos bendruomenės palaikymo.
„Labai kontroversiškai vertintas mano dalyvavimas muzikiniame šou. Nors sulaukiau daug publikos palaikymo ir tapau žinomu veidu bei vardu, akademinės aplinkos reakcija buvo atvirkštinė.
Ji žiūrėjo ir tebežiūri į mane paniekinamai, mano, jog viskas, ką norėjau savo gyvenime padaryti, – tapti įsimintinu televizijos veidu, nors tame pačiame TV ekrane labai aiškiai pasakiau, koks pagrindinis mano tikslas.
Tai – keisti akordeono įvaizdį visuomenėje, siekti, kad jis taptų instrumentu, vertu pagarbos, kad nebūtų vien vestuvių instrumentas“, – savo tikslus vardijo TV talentų šou nugalėtojas.
Nepaisant visų išbandymų, šiandien Martyno akys žiba kaip niekada. Pasirodo, dėl to kalti neseniai įsižiebę jausmai kartu su juo ansamblyje grojančiai smuikininkei Klementinai Venciūtei (22 m.).
Iki tol Martynas buvo užsibrėžęs romantiškų santykių ir darbo nesuplakti. Tačiau tvirtus principus pakoregavo pats gyvenimas.
„Esu nusistatęs tokią taisyklę – stengiuosi išvengti artimų romantinių santykių su žmonėmis, su kuriais dirbu. Na, šį kartą išėjo kitaip.
Gyvenime taip būna: turi tam tikrų nuostatų, bet viskas atsisuka prieš tave. Mudviem su Klementina taip ir atsitiko – įsižiebė ugnis tarp mūsų ir mes leidome tai ugniai degti“, – šypsojosi Martynas.
Tuomet M.Levickis turėjo vykti į koncertinę turnė po Vokietiją. Paskutinę dieną prieš kelionę juodu su Klementina praleido kartu, daug nuoširdžiai ir atvirai kalbėjo apie save, apie gyvenimą, apie tai, kaip mato pasaulį.
„Ko gero, pirmą kartą gyvenime buvau taip šokiruotas gerąja prasme – klausydamas jos ir girdėdamas save“, – prisipažino vyras.
Jau beveik metus pora save laikantys muzikantai, pasak Martyno, puikiai papildo vienas kitą. Netrukdo ir aštuonerių metų skirtumas. Tiesa, mokytis būti pora tenka abiem.
„Aš dažnai savo gyvenime eidavau solo keliu: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Iki šiol esu įpratęs gyventi taip, kad viskas būtų pagal mane.
Bet taip negali būti visada – reikia tam tikrų kompromisų. Tik tai neturėtų būti auka dėl aukos, kai po to jaučiama nuoskauda, kad kažko nepadarei, ir dėl to kyla konfliktai, žmonės skiriasi, jaučia vienas kitam įvairiausius jausmus.
Ne, tai turi būti bendras sutarimas ir bendras matymas, žinant konkrečiai, kodėl esate kartu“, – bendro gyvenimo viziją bandė nupiešti įsimylėjęs muzikantas.
Visą laidą žiūrėkite čia.
Parengė Eleonora Bačytė
