Šią vasarą, aprimus koronaviruso siautėjimui, L.Plioplytė du mėnesius praleido Lietuvoje. Šiuo metu režisierė vėl yra grįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas ir dirba prie būsimo filmo.
„Antras mano ilgametražis dokumentinis filmas yra tarsi „Amžinai stilingų“ tęsinys. Bus kalbama apie tai, ką esame išmokytos nutylėti, tai yra menstruacijas – moterims natūralų fiziologinį reiškinį. Kuo daugiau apie tai skaitau, tuo labiau suprantu, kad tai – paslaptingas, senovėje pagarbiai vertintas reiškinys“, – kalbėjo Lina.
Režisierė L.Plioplytė net pati nesitikėjo, kad jos debiutinis filmas apie senyvas Niujorko damas „Amžinai stilingos“ pelnys tarptautinę šlovę.
Filmas pasakoja apie septynias drąsias, ryškias, nepriklausomas ir stilingas moteris, iš kurių jauniausiai 62, o vyriausiai – 95 metai. Jos nedūsauja dėl prabėgusios jaunystės, o džiaugiasi kiekviena diena.
Moterys važinėja spalvingais dviračiais, plepa su draugėmis, lankosi vakarėliuose, eksperimentuoja su individualiu stiliumi ir mokosi naujų dalykų. Mada šiame filme tampa saviraiškos priemone, leidžiančia senti iškelta galva.
„Aš niekada nenorėjau atrodyti jaunai. Norėjau atrodyti pritrenkiamai“, – filme sakė viena iš herojų 80-metė Joyce Carpati.
L.Plioplytė savo filmu troško pasakyti, kad nesvarbu, jog jums tuoj bus 90 metų. Jūs galite atrodyti taip, kad vos pravėrus namų duris ir išėjus į gatvę visi praeiviai tiesiog kris jums po kojomis. Kita vertus, ir pati Lina iš aplinkos išsiskiria neįprasta šukuosena, ryškiu stiliumi ir neįprastais aksesuarais.
„Kurdama filmą ir po jo pasirodymo užmezgiau labai daug įdomių ir vertingų pažinčių. Pavyzdžiui, šiandien skambino iš vienos Londono agentūros, siūlydami kartu padirbėti, nes jiems labai patiko mano filmas. Tai kažkoks stebuklas, kad tiek daug žmonių šis filmas palietė“, – džiaugėsi L.Plioplytė.
Atkreipti dėmesį į išskirtinės išvaizdos niujorkietes, kaip Lietuvoje madinga sakyti – senjores, Liną paskatino bičiulis fotografas.
„Jis pastebėjo tas ekstravagantiškas moteris ir ėmė jas fotografuoti. Pasakiau, kad norėčiau su jomis susitikti, nes irgi mėgstu eksperimentuoti su savo stiliumi. Be to, man buvo smalsu, kodėl jos nesustojo žaisti su įvaizdžiais, kodėl nesustabarėjo, kai perkopė 20 metų, kai gavo pirmą rimtą darbą. Nesakau, kad jos nerimtos. Jos rimtos, bet labai gyvos“, – apie savo herojes kalbėjo Lina.
Lina – dažna viešnia dėvėtų drabužių parduotuvėje. Jai apranga yra žaidimas, kūryba, kasdienis nuotaiką pakeliantis pratimas.
„Tikrai neturiu daug drabužių, neperku naujų. Esu įsitikinusi, kad viskas, ko man reikia šiame pasaulyje, ypač drabužiai, jau yra pagaminti ir švelniai panešioti. Mes turime tiek daug tekstilės. Tekstilės pramonė – trečia pagal taršą pasaulyje. Smagu pirkti dėvėtus drabužius, parduotuvėse gali rasti išskirtinių ir netikėtų dalykų. Ir mano herojėms pavyksta pasipuošti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Manau, kad man, kaip ir joms, svarbiausia yra pati drabužių medžioklė. Smagu rasti, kas tinka ir kas patinka“, – kalbėjo L.Plioplytė.
Lina prieš „Nuo...Iki“ kūrėjų kameras pademonstravo, kaip iš dėvėtų, gal ir nelabai simpatiškai atrodančių drabužių galima susikurti akį traukiantį įvaizdį.
Pavyzdžiui, prie pižamos priderintas šilkinis chalatėlis, jos nuomone, gali tapti apranga, tinkančia šventiniam vakarui.
Kai būna liūdna, save palinksmina apsivilkdama patį prabangiausią, kailiu ar blizgučiais dabintą rūbą. Tuomet nuotaka pasikeičia visai dienai.
Filmas „Amžinai stilingos“ pakeitė ne tik jos, bet ir tikromis žvaigždėmis tapusių senjorių gyvenimus. Tiesa, dvi iš herojų jau yra mirusios.
Vienai iš jų stuktelėjo 100 metų ir ji išleido knygą apie 99 tiesas, kurios atskleidžia, kaip galima puikiai gyventi artėjant šimtmečiui. Trys herojės yra socialinių tinklų žvaigždės.
Amerikoje, pasak Linos, senatvė nėra baisi. Vyresnio amžiaus žmonės neužsidaro tarp keturių sienų, juos galima pamatyti ir naktiniuose klubuose, baruose, jie aktyviai keliauja po pasaulį.
„Su menopauze prasideda visiškai naujas gyvenimo etapas, kai tu gali pelnyti mokslinį laipsnį, palikti vyrą, įsimylėti, galbūt ko nors naujo išmokti. O nuo 70 metų atsiveria dar kitoks gyvenimas. Viena iš herojų yra pasakiusi: „Aš neišėjau į pensiją, aš tik pakeičiau savo padangas.“ Toks yra Niujorko gyvenimo stilius, dabar tai yra ir mano gyvenimo stilius. Nemanau, kad galima lyginti Lietuvą ir Ameriką. Mūsų senoliai yra kitokie nei JAV, kur vaikšto su šortais, su filmavimo kameromis kopia į kalnus. Bet nenoriu pasakyti, kad pas mus blogai. Čia mačiau labai linksmų močiučių, kurių akys žybsi net ir pro veido kaukes“, – kalbėjo Lina.
Ji įsitikino, kad gyvenime reikia rinktis tai, kas tau patinka, o ne tai, ko nori tėvai.
Kai Lina įstojo studijuoti žurnalistikos, supykęs tėvas su ja nekalbėjo porą mėnesių. Jis dukrą pradėjo vertinti tik kai ji grįžo į Lietuvą jau kaip pasaulyje pastebėta režisierė.
L.Plioplytė niekada nesvajojo apie gyvenimą kitoje šalyje, nors jau septyniolika metų gyvena JAV.
Aukštyn kojomis viską apvertė išvyka į Kolorado valstiją su programa „Dirbk ir keliauk“.
Gyvenimą Amerikoje Lina, kaip ir daugelis užsieniečių, pradėjo nuo padavėjos darbo.
„Ta šalis man paliko didelį įspūdį. Greičiausiai aš kur kas ramiau, rafinuočiau gyvenčiau Paryžiuje, nes Amerikoje per daug problemų. Tačiau žurnalistas, filmų kūrėjas šioje šalyje gali atrasti daug ekrano vertų istorijų“, – sakė Lina.
Vos atvykusi į Koloradą lietuvė susipažino su savo pirmuoju vyru Kyle’u, vyresniu beveik 30 metų.
Su juo pragyveno trejus metus, baigė žurnalistikos studijas ir išvažiavo į Niujorką atlikti praktikos.
Ten suprato, kas yra tikroji meilė. Ji liepsnojo miestui, ne vyrui. Ir nutarė skirtis su Kyle’u.
„Jis jautėsi įskaudintas, nesikalbėjome kokius penkerius metus. Galiausiai sutarėme, kad turime išsiskirti civilizuotai. Skyrybų dieną jam pasakiau, kad esame evoliucionavusi šeimyna ir kad šiame gyvenime visada būsime kartu. Mes turėjome daug bendrų dalykų. Mes iki šiol bendraujame. Aš kokius du kartus per metus jį aplankau“, – pasakojo Lina.
Niujorke L.Plioplytė atrado, kad jos tikroji aistra yra filmavimas bei filmų kūrimas.
Tas miestas dovanojo supratimą, kad ji nenori būti tiesiog žurnalistė ar žinių pranešėja.
Kol gyveno Lietuvoje, ji nesvajojo apie režisūrą gal todėl, kad ši idėja iš karto būtų buvusi atstumta, apaugusi neigiamais komentarais.
Gyvenimą JAV ji vertina todėl, kad žmonės palaiko vieni kitų idėjas, skatina veikti.
Per 17 metų, praleistų Amerikoje, lietuvė neužgyveno nekilnojamojo turto. Namai Linai – visas pasaulis.
Ji yra gyvenusi ir nuomojamame namelyje džiunglėse, ir savo automobilyje dykumoje.
Lina nenaudoja plastiko, nevalgo į jį supakuoto maisto. Visuomet su savimi nešiojasi šaukštą, šakutę bei puodelį kavai ar vandeniui įsipilti.
„Vertinu ekologinį sąmoningumą kiekviename žingsnyje. Manau, esame per protingi, kad valgytume ir gertume iš vienkartinių plastikinių indų, pirktume Kinijoje pagamintus tekstilės su poliesteriu gaminius. Mes, lietuviai, esame gamtos žmonės, turime miško sielą, tad po savęs palikti šiukšlių neleidžia sąžinė“, – kalbėjo režisierė.
Duodama šį interviu Lina vaikščiojo po lietuvišką mišką ir kone kiekviename žingsnyje rinko šiukšles.
Supratimą, kas gyvenime yra svarbiausia, sustiprino pavasarį pasaulį sustabdęs karantinas.
„Žmonės nebeturi bendruomeniškumo jausmo, ir tai yra baisu. Kiekvienas tapo atsakingas tik už save. Tai parodė tualetinio popieriaus graibstymas. Mačiau labai daug baimės žmonių akyse. Kai atsirado proga važiuoti ir filmuoti su koronavirusu susijusių dalykų Niujorke pačios epidemijos įkarštyje, iškart tai ir padariau. Mylimas miestas atrodė kaip „Titanikas“ po smūgio į ledkalnį. Galėjai Manhataną iš rytų į vakarus pervažiuoti per septynias minutes, o tai įprastu metu visiškai neįmanoma. Gatvės buvo visiškai tuščios, vienintelis garsas, kurį girdėjau, buvo sirenų kaukimas“, – pasakojo L.Plioplytė.
Po karantino beveik milijonas žmonių paliko didmiestį ir persikėlė gyventi atokiau.
„Žmonės pamatė, kokie jie yra priklausomi nuo gamtos, todėl aš, kaip ir daugelis amerikiečių miestiečių, ėmiau namuose auginti daržoves. Ateityje tai gali tapti maisto šaltiniu. Prasidėjo atradimų metas, gera gyventi tais stebuklais“, – sakė režisierė.
Parengė Rūta PERŠONYTĖ.
