Tačiau pasigirdo balsų, kad šiemet Berlyno kino festivalio rengėjai persistengė, demonstratyviai remdami visą pasaulį apėmusį judėjimą #MeToo.
Prie festivalio vairo stovėjo beveik vienos moterys: atrankos komisijoje jų daugiau kaip 80 proc., vertinimo komisijos pirmininkė – J.Binoche.
Tačiau pačiai prancūzų kino žvaigždei taip neatrodo. „Manau, tiesiog pasikeitė moterų vaidmuo pasaulyje“, – sakė aktorė.
– Vieną pirmųjų svarbių apdovanojimų – Sidabrinį lokį – „Berlinale“ pelnėte 1997-aisiais už vaidmenį filme „Anglas ligonis“. 33 metų aktorei tai buvo įsimintina diena? – žurnalistai paklausė J.Binoche.
– Diena, kurią prisimenu miglotai. Tuomet aš buvau JAV ir negalėjau pati atsiimti premijos.
Su „Berlinale“ mane sieja kitkas. 2013-aisiais festivalio vadovas Dieteris Kosslickas į konkursinę programą įtraukė biografinę dramą „Camille Claudel 1915“, kurioje vaidinau buvusią Auguste’o Rodino meilužę Camille Claudel.
Kanų kino festivalyje filmas buvo atmestas. Ir tai, kad Dieteris jį susirado, mane sujaudino. Ši juosta mums, kūrėjams, buvo svarbi. Net 27 metus šeima nesidomėjo šia moterimi.
– Berlyno festivalis nėra toks spindintis kaip Kanų ar Venecijos, veikiau darbinis. Tai pranašumas ar trūkumas?
– Darbas ir spindesys – neišskiriami. Raudonas kilimas ilgas, bet ir Kanų kino festivalio užkulisiuose sunkiai dirbama.
Man patinka vokiečių nuoširdumas diskutuojant apie meną, mėgstu svečiuotis šalyje, kuri išugdė tiek daug menininkų, parodžiusių naujo kūrybinio kelio gaires, ir didžių filosofų.
Daug kartų filmavausi Berlyne. Mane traukia šis miestas, skirtingi rytų ir vakarų Berlyno pasauliai, dideli žalieji plotai.
– Per karą jūsų lenkų kilmės močiutė buvo vokiečių nelaisvėje, kiti šeimos nariai žuvo koncentracijos stovyklose. Ar apie tai susimąstote viešėdama Vokietijoje?
– Neįmanoma apie tai negalvoti, nes tie įvykiai tokie neseni. Esame kentėjusių ir žuvusių žmonių anūkai.
Tą patį galima pasakyti apie Prancūzijoje esančius alžyriečius. Net trečioji jų karta negali pamiršti skriaudų, kurias padarė prancūzai.
– Pernai aktorės per „Berlinale“ ragino nesikankinti avint aukštakulnius ir vilkint ankštas sukneles.
– Tai, manau, labai išmintinga. Juk su aukštakulniais paskausta kojas, o suknelė su korsetu po trijų valandų tampa labai nepatogi.
– Neprancūziškas požiūris.
– Mielai išsiveržčiau iš kai kurių tradicinių rėmų, bet vis dar negaliu. Gerbiu stilisto darbą, vertinu jo siūlomas spalvas, formas.
Raudonas kilimas – mano profesijos dalis, kuri aktorius ne tik paverčia žvaigždėmis, bet ir padeda atkreipti dėmesį, suteikia galios.
Kai kalbu svarbiomis temomis, į mano žodžius įsiklausoma.
– Įsiplieskus #MeToo diskusijoms su kolegomis ėmėte reikalauti, kad moterys kino pasaulyje turėtų daugiau teisių, gautų geresnius honorarus, būtų labiau vertinamos skirstant premijas.
– #MeToo reikėjo, kaip ir feministinio judėjimo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Manau, tai dar ne pabaiga.
Daugelis vyrų vis dar nesuvokia, kad ištisų kartų moterys privalėjo būti paklusnios.
Visuomet nedelsdama reaguoju į netinkamas stipriosios lyties atstovų pastabas, tuojau pat duodu atkirtį.
– Vaidinote garsiose romantinėse dramose „Anglas ligonis“ ir „Šokoladas“, kurias prodiusavo lytiniu priekabiavimu ir prievartavimu kaltinamas Harvey Weinsteinas.
Vėliau jį vadinote žymiu prodiuseriu, bet sakėte visuomet žinojusi, koks gyvulys jame tūno.
– Esu tai pajutusi, kai jis du ar tris kartus mestelėjo kažką nemalonaus. Aš iškart daviau grąžos.
– Dėl #MeToo skandalų daugybė vyrų nebepasitiki savimi.
– Manau, turime jiems padėti. Ne kumščiais, bet aiškindami, kokius jausmus sukelia jų nederamas elgesys ir pastabos, kodėl jos neleistinos ir žeminančios. Privalome auklėti vyrus.
– Ar praėjus maždaug pusantrų metų nuo #MeToo judėjimo pradžios kino pasaulyje kas nors pasikeitė?
– Dabar Prancūzijoje yra daugiau moterų režisierių. „Berlinale“ iš 17 konkursinėje programoje rodomų filmų septynis sukūrė moterys, ir tai išties geri kūriniai. Manau, tiesiog pasikeitė moterų vaidmuo pasaulyje.
– Vienas jūsų būsimų filmų paremtas žurnalistės Florence Aubenas knyga. Jos veiksmas plėtojamas tuose sluoksniuose, iš kurių radosi „geltonosios liemenės“.
– Taip, labai įsitraukiau į šį projektą. Iš pradžių Florence nenorėjo, kad jos kūrinys būtų ekranizuotas.
Kai susitikome, perkalbėjau. Ji pasakė „taip“ su viena sąlyga: scenarijų turi rašyti Emmanuelis Carrere’as.
Šis filmas yra svarbus. „Le quai de Ouistreham“ pasakoja istoriją žurnalistės, kuri apsimeta diplomo neturinčia bedarbe ir ieško darbo.
Pagaliau jai pavyksta įsidarbinti valytoja. Atlikdama šį eksperimentą Florence norėjo išsiaiškinti, kiek laiko tektų ieškoti nuolatinio darbo.
Pasirodo, labai ilgai. O blogiausia, kad valytojų niekas nepastebi, lyg jos neegzistuotų.
– Koks jūsų požiūris į „geltonąsias liemenes“?
– Suprantu žmones, rengiančius demonstracijas, tačiau mane šokiravo smurtas ir riaušės. Žinau, kad dauguma tų žmonių maištauja, nes nebegali pragyventi iš atlyginimo.
Mano senelė dirbo blogai mokamą siuvėjos ir virėjos darbą. Mano tėvai taip pat turėjo pragyventi iš mažų pajamų.
Žinau, ką reiškia finansiniai sunkumai, jų patyriau karjeros pradžioje. Simpatizuoju demonstrantams – juos telkiantis pyktis yra tikras.
– Kovo 9-ąją jums sukaks 55-eri. Neatrodo, kad amžius taps karjeros kliūtimi. Ar tai būdinga tik prancūzėms?
– Mes vartojame jaunystės piliules. (Juokiasi.) Iš tiesų turėjau laimę sutikti scenarijų autorių, kurie rašo įvairaus amžiaus moterims.
Esu įsitikinusi, kad ne taip labai svarbu, kaip atrodo aktorės veidas.
Kur kas svarbiau, kiek ji turi kūrybinės energijos.
– Norite pasakyti, kad nesijaudinate dėl neišvengiamų pokyčių?
– Jei aktorius vaidina įtikinamai, nesvarbu, kiek jam metų.
„Berlinale“ buvo parodytas režisieriaus Safy Nebbou filmas „Celle que vous croyez“. Jame vaidinu 50-metę moterį, kuri prisistato esanti 25-erių, nes jaučiasi nemylima. Tai filmas apie amžių, tapatybę, pasitikėjimą savimi.
Dažnai kalbama apie metų naštą, bet aš jos nejaučiu. Veikiau jaučiu, kaip keičiasi vertybės. Tai panašu į išsilaisvinimą.
Parengė Ona Kacėnaitė
