Kai artėjančios „Sidabrinės gervės“ proga pirmą kartą išvydau režisierės Julijos Zubavičienės filmą „Vanda, Lida, Liusia“, gerklėje pajutau nepatogų gumulą, nes pasenti kaip to filmo herojės nenorėčiau tikrai.
Mes, Nepriklausomybės vaikai, taip turbūt nesensime, tačiau taip jau sensta didžiulis mūsų artimųjų ir tolimųjų ratas.
„Vanda, Lida, Liusia“ yra filmas apie visų mūsų močiutes. Apie jų skausmus ir džiaugsmus, apie tai, ką jos išgyveno ir kam visai neturėjo jokių galimybių.
Kelionė. Trys filmo herojės leidžiasi į ilgą kelionę automobiliu per Europą tam, kad pamatytų savo mylimas anūkes, gyvenančias Londone. Praskrieja Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją. Lankydamos šias šalis trys ponios išgyvena, prisimena, atranda, pykstasi, juokiasi ir verkia, reikalauja dėmesio, kelia už širdies griebiančius tostus.
Jos lygina sovietmetį ir šiandieną. Močiutės nėra buvusios Vakarų Europoje, tad tų atradimų ir jautrių akimirkų filme daug.
Tą valandą, kiek trunka „Vanda, Lida, Liusia“, manęs neapleido jausmas, kad tai kažkur jau esu girdėjusi.
Filme dažnai skamba frazės apie karą, Sovietų Sąjungą, Sibirą, bandymus gyventi geriau. Taip pat nemažai gyvenimiškos išminties apie meilę, šeimą, kasdienybę. Kartkartėmis net atrodė, kad „Vanda, Lida, Liusia“ yra pokalbis su mano močiute.
Ta, kuri labai myli, bet nepaliaujamai auklėja, smalsauja klausinėdama net pačių elementariausių dalykų, dalijasi patirtimi ir rūpinasi taip, kaip rūpinasi tik tikros močiutės.
Sukrėtimas. Tiesą sakant, dokumentiką man vertinti sunku. Tema arba paliečia, arba ne. Įgyvendinimas arba erzina, arba padeda įsijausti. Ši dokumentika pataikė į mano širdį labai taikliai.
Filmas supurtė iš pagrindų ir privertė permąstyti, o kaip yra mūsų šeimoje. Juk mano močiutė vis dar nėra išvykusi toliau nei Trakai, o praėjusį savaitgalį taip ir nesuprato, ką turiu galvoje sakydama „pasidarykime selfį“.
Beje, vos nepamiršau, verta paminėti ir techninę filmo pusę. Akį kabina tai, kad kamera visada šalia, bet niekada neįkyri. Atrodo, ji taip organiškai įsilieja į aplinką, kad net Vanda, Lida ir Liusia jos nepastebi.
Šilumos filmui suteikia ir spalviniai sprendimai. Vis neapleidžia jausmas, kad šis filmas apie gražų rudenį. Gyvenimo ir nebūtinai.
Filmo pabaigoje prisiminiau pokalbį su mano jau minėta režisiere L.Plioplyte. Sukūrusi filmą ji labai norėjo ir toliau bendrauti su „Amžinai stilingų“ herojėmis. Jos tapo artimomis draugėmis ir draugyste džiaugiasi iki šiol. Šis jausmas neapleido ir manęs. O kaip dabar tos trys močiutės – Vanda, Lida ir Liusia?
Režisierė J.Zubavičienė į mano klausimą atsako. Pasirodo, Lidą visą gyvenimą kamavę panikos priepuoliai liovėsi po tos didžios kelionės po Europą. Liusa susirado jaunesnį vaikiną. O Vanda ir toliau planavo gyvenimo keliones – pastaruoju metu svajojo apie Italiją (tikiuosi, kad svajonė išsipildė). Visos trys jos netapo draugėmis, nes šis dokumentinis filmas ir nebuvo apie tai. Svarbiausia, kad Vanda, Lida ir Liusia suprato, jog visos trys yra labai svarbios savo anūkėms.
O aš dabar norėčiau savo močiutei parodyti Paryžių.
