Kai A. Gudeliauskui buvo vos dvidešimt, jo veido ir kaklo oda ėmė trauktis ir raukšlėtis taip staigiai, kad vos per kelis mėnesius vyras tapo panašus į senį.
Dėl tokių greitų ir sunkiai paaiškinamų išvaizdos pokyčių Alvydas prieš maždaug dešimt metų buvo tapęs sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje.
Jis dalyvavo šios šalies televizijos pokalbių laidose, Rusijos medikai jam atliko kelias nemokamas plastines operacijas. Mokslininkai ir medikai bandė grąžinti susenusiam Alvydui jaunystę ir atskleisti staigaus senėjimo paslaptį.
Spėlionių būta įvairių: nuo genetinės ligos, itin greitai sendinančios ne tik veidą, bet ir vidaus organus, iki stiprių vaistų šalutinio poveikio. Šiuos vaistus kadaise Alvydui skyrė medikai.
Gal dėl Alvydo ligos, o gal neištvėrusi jo populiarumo vyrą paliko žmona. Ji pasiėmė ir vienturtę dukterį. O nedideliame Jiezno miestelyje (Prienų r.) gyvenęs vyras įjunko į taurelę.
Vis dėlto likimo talžomas A. Gudeliauskas sugebėjo išsikapstyti ir dabar kuria naują gyvenimą Kaune — vengdamas viešumos ir palaikomas bendraamžės mylimosios.
Bijo prarasti draugę
A. Gudeliauskas — toks pat smulkus, o jo veidas toks pat susiraukšlėjęs kaip ir prieš 10 metų. Tik akys dabar liūdnesnės.
Iš gimtojo Jiezno jis išsikraustė į Kauną ir dabar gyvena dviejų kambarių nuomojamame bute. Vienas.
„Turiu draugę, tačiau saugau ją nuo viešumo, nes nenoriu prarasti“, — „Nuo... iki...“ žurnalistei paaiškina Alvydas.
Iširus santuokai, po kelerių metų vyras svarstė apie naujas vestuves. Bet viešumo (o gal — A. Gudeliausko išvaizdos) pabūgusi nauja mylimoji jį atstūmė.
Alvydas nebenori kartoti klaidų ir dabar stengiasi vengti dėmesio.
Dėl išvaizdos kentė patyčias
Kaune A. Gudeliauskas gyvena vos pusmetį. Kaip pats sako, pabėgo iš kaimo tam, kad galutinai neprasigertų ir susigrąžintų dukterį.
Vyras pasakoja kaime neturėjęs net su kuo pasikalbėti, mat žmonės juokdavosi iš jo dėl išvaizdos, todėl greitai draugu tapo alkoholis.
„Vis bandžiau ko nors griebtis, bet žemė slydo iš po kojų. Grįžti namo, atsiguli ir mąstai apie gyvenimą, o užmigti niekaip neišeina. Galiausiai paprasčiau tapo tiesiog išgerti, kad užsimirščiau“, — laidoje „Nuo... iki...“ atviravo vyras.
Alvydui ėmė niekas neberūpėti, jis gyveno tik šia diena: darbas — namai, pakeliui į juos dar užsukant nusipirkti alaus ar stipresnio gėrimo vienatvei nuvyti.
„Neturėjau nė vieno tikro draugo“, — tvirtino A.Gudeliauskas.
Jei ne staiga gyvenimą supurčiusi nauja meilė bei mylimosios patarimai bėgti iš kaimo ir nuo tokio gyvenimo, Alvydas vargu ar būtų atsispyręs nuo dugno.
Su žmona nebendrauja
Beveik metus Alvydas nematė vienintelės savo dukters. „Vis per tą alkoholį ir moteris“, — prisipažįsta vyras, neslepiantis, kad atramos ieškodavęs ir moterų draugijoje.
Dukra — dar viena priežastis, dėl kurios jis ryžosi ramų gyvenimą kaime iškeisti į didmiesčio šurmulį.
A. Gudeliauskas susirado darbą paukštyne ir persikraustė į Kauną. Dieną Alvydas paukštyne dirba elektriku ir vairuotoju, o po darbo namuose taiso mobiliuosius telefonus.
Su buvusia žmona jis visiškai nebendrauja, net nežino, kaip ji gyvena.
„Tiesą sakant, net buvau užmiršęs ją, kol nepaklausėte“, — „Nuo... iki...“ žurnalistei prisipažino A. Gudeliauskas. Bet dukters Brigitos jis nepamiršta, nors pastaruoju metu ryšio su ja ir nepalaiko.
„Žinojau, kad ja bus pasirūpinta, todėl nelindau į akis. Pirmiausia reikia pačiam ant kojų atsistoti, o paskui Brigitą bus galima ir į svečius pasikviesti“, — teigė A. Gudeliauskas.
Išgirdo apie savo mirtį
Keisti gyvenimą ir atsisakyti alkoholio Alvydą privertė dar viena priežastis — pranešimas apie jo paties mirtį.
Maždaug prieš metus A. Gudeliausko brolis sulaukė šokiruojamo skambučio: pažįstama pranešė, kad vienas Rusijos televizijos kanalas paskelbė apie jo mirtį.
“Iki šiol tai pamenu kaip didžiausią košmarą. Aš — gyvas, o pranešama, kad mane laidoja”, — pasakojo A.Gudeliauskas.
Bet tuoj pat jis prisimena prietarą, kad jei klaidingai paskelbiama apie mirtį, tai reiškia ilgą ir ir gražų gyvenimą.
Alvydas — prietaringas, todėl triskart beldžia į stalą ir spjauna per petį. “Kad norai išsipildytų”, — šypteli jis.
Tie norai — ne tik nugyventi gražiai ir laimingai, bet ir vėl gultis ant plastinės chirurgijos specialistų operacinio stalo.
Pastangos — bevaisės
A. Gudeliauskas niekaip negali susitaikyti su prarasta jaunyste — jam dar nėra nė keturiasdešimties, o atrodo kaip septyniasdešimtmetis.
Alvydas jau kreipėsi į specialistus Kaune. Jie pažadėjo pabandyti padėti.
Tai bus jau penktas kartas, kai A. Gudeliauskas ryžtasi tokiems pokyčiams.
Rusijoje specialistai Alvydą tyrė keletą mėnesių, drauge atliko operacijų, per kurias jo oda buvo šveičiama specialiais preparatais, po ja leidžiama paties vyro riebalų.
Lietuvos specialistai pašalino A. Gudeliausko vokų odą, ne kartą darė ir botulino toksino injekcijas.
Tačiau Alvydas atjaunėdavo neilgam — netrukus oda vėl susiraukšlėdavo, o jaunas vyras tapdavo panašus į senį.
Bėda — Alvydo riebalinis sluoksnis, kuris visiškai sunyksta, todėl oda greitai suglemba.
Taupo dar vienai operacijai
„Praėjo beveik 20 metų nuo tada, kai susirgau, tačiau taip ir nesusitaikiau su šia liga. Nors kartais pasižiūriu, kad atrodau geriau nei kai kurie mano bendraamžiai“, — šyptelėjo A. Gudeliauskas.
„Taupau pinigus tam, kad galėčiau bent kiek atjauninti veidą“, — tvirtina vyras, besirengiantis dar vienai plastinei operacijai.
Nors pastaruosius kelerius metus daug pinigų išleisdavo alkoholiui ir draugėms, šiek tiek atsidėti vis tiek pavyko.
Jam apmaudu, kad didžiąją dalį santaupų prarado paskolinęs žmogui, kuris skolos grąžinti nė neketina.
„Dabar turiu apie penkis tūkstančius litų“, — neslepia Alvydas, jaunintis veidą trokštantis ir dėl širdies draugės.
„Draugaujame metus, bet ne viską jai pasakoju. Ji ir taip daug žino, bet nenoriu verkti, kaip man buvo sunku, ir dar labiau jos apkrauti. Ar aš ją myliu? Taip. Bet nedrįstu apie tai daug kalbėti, kad neprisikalbėčiau“, — aiškino prietaringas vyras.
Jis norėtų susilaukti dar vaikų, tačiau bijo. „Juk vartojau tiek daug vaistų, todėl neaišku, ar jie nepakenktų vaikeliui“, — sakė A. Gudeliauskas.
Todėl svajonę apie vaikus Alvydas jau palaidojo. Bet nepalaidojo vilties susigrąžinti jaunystės.
Dėl ligos kalti vaistai?
Sustabdyti laiką ir susigrąžinti jaunystę A. Gudeliauskas bandė ne kartą. Jam buvo atliktos veido tempimo, riebalų persodinimo operacijos, valytas kraujas.
2002 m. atjauninti A. Gudeliauską nemokamai pasisiūlė Maskvos hiperbarinės kosmetologijos ir plastinės chirurgijos klinikos medikai.
Vienos operacijos metu medicinos mokslų daktaras Aleksandras Tepliašinas patempė skruostų odą, o per kitą į skruostus persodino nuo pilvo nusiurbtų jo paties riebalų. Be to, smakras, kakta ir paakiai buvo apdoroti lazerio spinduliais. Vis dėlto jaunystė grįžo neilgam.
Lietuvos gydytojai pirma laiko pasenusiam vyrui nustatė itin retą diagnozę — ankstyvą senėjimą sukeliantį sindromą, vadinamą Wernerio sindromu.
Wernerio sindromas senėjimo požymius sukelia 20—30 metų žmonėms.
Liga sendina ne tik išoriškai — sparčiai sensta ir vidaus organai. Jaunas žmogus paprastai miršta nuo daugybės senatvės ligų, dažnai nesulaukęs nė 30-ies.
Tačiau A. Gudeliauskas su šia diagnoze nesutinka. Ankstyvo senėjimo priežasčių jis ieško vaikystėje. Šešerius metus Alvydas didelėmis vaistų dozėmis buvo gydytas nuo tuberkuliozės.
Vėliau jam prasidėjo kepenų skausmo priepuoliai, buvo diagnozuotas autoimuninis hepatitas. Alvydas mano, kad didelės vaistų dozės pakenkė kepenims ir užnuodijo organizmą.
Jam buvo skiriamas hormoninis preparatas prednizolonas. Būtent šį vaistą per anksti pasenęs vyras linkęs laikyti savo nelaimės priežastimi. Jis teigia, kad kiekvienąkart pavartojęs šio vaisto imdavo sparčiai senti.
