Tik užėjus į cecho teritoriją – rūkintos mėsos kvapas, o iš priestato rūkyklos skverbiasi dūmai. Iš šios vietos produkcija pasiekia firminės parduotuvės lentynas Alytaus rajone ir Vilniuje.
Kadangi mėsos produktai ruošiami pagal senovės tradicijas ir tuo skiriasi nuo kitų mėsos perdirbėjų ir produkcijos gamintojų, tenka išgirsti ir klausimų dėl dešros spalvos ar skonio.
„Kodėl jūsų dešros ne raudonos? Nemokat gamint?“, – klausia klientai. O Edgaras atsako – dešros ir turi būti pilkšvos spalvos, nes produkcija natūrali, jei gaminama be stipriklių, dažiklių ar kitokių priedų. Kaip ir gamtoje: jei pamatai raudoną varlę, ji turbūt nuodinga.
Nors gaminius per mėnesį skaičiuoja tonomis, kol kas didiesiems prekybos tinklams yra per maži, tikina verslininkas. Tiesa, pokalbiai ir užklausos buvo, tačiau vadovas realistas – kol kas pajėgumų ir laiko nepakaktų, gamybos procesas kartais trunka ir dienomis.
Jei ruošiami sauso sūdymo mėsos produktai pagal tradicijas, eiga yra tokia: paruošiamas prieskonių mišinys, juo apibarstomas gaminys, tada jis guli plastikiniame bake (seniau gulėdavo mediniuose loviuose), mėsa vartoma ir produktas, priklausomai nuo recepto, sūdosi ir 5 dienas, ir 20 dienų, o tada jau rūkinamas.
Tai, kad iš rūkyklos matosi kylantys dūmai – įrodymas, kad produkcija rūkinama natūraliai, senoviniu būdu.
Iš kur tokia patirtis? Paklauskit bet kurio lietuvio, gyvenusio kaime, sako Edgaras, supratimą jis turi: yra ir rūkinęs mėsą, ir dešrą gaminęs.
„Kaime užaugęs, kiaulę matęs – ryšį turėjau“, – tikina jis. Juk gyvenant kaime reikia mokėti viską, kad išgyventum. Tačiau su tėvais dar prieš kone dešimt metų pradėjęs vystyti šią mintį turėjo gerokai pasidomėti, nuo ko pradėti, kuo gali padėti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir ko reikia, kad verslas augtų, būtų konkurencingas.
Kainos dabar stabilios
Ateityje planuojama atnaujinti ir plėsti cechą, kad atitinkamai didėtų ir pajėgumai.
Mėsos produktai lietuviams vežami ir į Airiją, į Angliją. „Kad anglas valgytų lietuvišką dešrą, sunkiai įsivaizduočiau“, – svarsto Edgaras. Manoma, kad produkciją įsigyja ir ten gyvenantys lenkai.
Tačiau dabar į Angliją importuoti produkciją nėra taip lengva dėl ribojimų, šaliai atsiskyrus nuo Europos Sąjungos. „Kiekvienai siuntai į Angliją reikalingas veterinarijos sertifikatas. Visa ta procedūra yra apsunkinta: patikrinimų metu negali būti nė menkiausios klaidos, viskas labai griežtai. Anksčiau su Anglija buvo paprasčiau, kaip ir su kita Europos Sąjungos valstybe. Kadangi mes viską susitvarkę, dirbam kaip dirbę“, – pasakojo „Dvaro mėsos“ įkūrėjas.
Dėl išorinių veiksnių, tarkime, kelis mėnesius iš eilės didėjančių kaštų ar žaliavų, tenka didinti ir produkcijos kainas.
„Kainas pasididiname, jei matome, kad žaliava ilgą laiką brangsta. Jeigu žaliava brangsta 5–10 ct ar 20 ct, mes kainų nekeliame. Kainas keliame, jei yra ilgalaikis ir stiprus brangimas – tada tu jau kitaip negali, pabrangimą turi kažkaip suvaldyti“, – tikina jis, pridurdamas, kad tada jau didėja ir mažmeninė, ir didmeninė kaina.
Verslininko matymu, dabar mėsos žaliavos kaina Europoje yra nusistovėjusi. Kyla klausimas – kodėl? Kaip primena jis, 2022 m. kiaulininkystės sektorius dirbo nuostolingai dėl pabrangusios žaliavos. Jei kilogramas kiaulienos kainavo 1,3 euro, kaina staiga pašoko iki 3,5 euro už kilogramą.
Edgaras turi savo versiją. Gali būti, kad dėl kiaulininkystės sektoriaus priklausomybės nuo dujų, kaina taip pašoko – juk Europoje dujų kaina, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo aukštumose. Vis tik reikia turėti omenyje, kad dalis fermų nuo dujų pereina prie atsinaujinančios energetikos.
Nors niekas nežino, kaip bus toliau, bent jau dabar kainų augimui signalų horizonte nematyti. O kiauliena ceche – didžiąja dalimi lietuviška svilinta skerdena minkšta oda, tačiau mėgstama ir estiška žaliava dėl kokybės.
Net ir padidinus kainas, klientai nieko nesako – patys supranta, kad verslas kitaip veikti negali ir turi reaguoti ir besikeičiančias aplinkybes.
Nepaisant to, kad Edgaras sukūrė darbo vietą sau ir dar kelioms dešimtims gyventojų iš Alytaus rajono, Alytaus, Lazdijų, jis taip pat prisideda ir prie aplinkinių gerovės.
Suprantama, kad kaimai nyksta ir jaunimas palieka apylinkes, todėl darbuotojai ieškomi nemažu spinduliu.
Nors verslininkas apie tai kalba kukliai, jis taip pat padeda gyvenantiems vargingiau, yra ilgametis mecenatas renginyje „Sentimentai valsui“, kur finansiškai ir savo produkcija prisideda prie visų bendruomenės renginių apylinkėse. Sentimentai muzikai nesvetimi ir Edgarui, kuris būdamas jaunesnis muzikavo ir pats.
Jis valdo ir viešąją įstaigą, kuri padeda pavieniams gyventojams ar šeimoms, kurioms reikia finansinės pagalbos ar paprasčiausių buitinių prekių, maisto.
Būna ir taip, kad jis sulaukia ir paprasčiausios žinutės, kuria prašoma pagalbos.
„Laukiniai feisbuko laikai“ užgrūdino naujam verslui
Nors dabar vietiniams turbūt būtų sunku įsivaizduoti Alytaus rajono verslininką kitame amplua, vyras yra išbandęs save daug kur.
Baigęs mokyklą, Edgarui pusbrolis pasiūlė padirbėti Norvegijoje, kur krimto statybininko duoną. Kadangi kilęs iš kaimo, žinojo, kaip dažyti, kaip kažką sukonstruoti. Taip ir prabėgo vasaros.
Vėliau jis ėmėsi mokslų, susijusių su maitinimo verslo organizavimu restoranuose ir kavinėse.
Buvo etapas, kai su verslo partneriu sugalvojo užsiimti internetiniais projektais – svetainių kūrimu, vystymu ir pardavimu feisbuke. Prisimenate, kai buvo didžioji feisbuko banga ir įvairios grupės, puslapiai buvo itin populiarūs ir žmonės ant įvairaus turinio dėdavo patiktukus? Būtent prie to ir dirbo jaunuoliai – vienu metu įvairiose grupėse jie valdė apie milijoną vartotojų.
„Mes buvome tie, kurie buvome už ekranų, o jūs tie, kurie laikindavot“, – juokėsi vyras. Tada jie turėjo 10 feisbuko puslapių, kur pajamos buvo generuojamos iš apsilankymų puslapiuose, reklamos. Temos buvo pačios įvairiausios: nuo kelionių organizavimo ir demotyvacijų, linksmų filmukų.
Tačiau sėkmė nutrūko, neapgalvojus diversifikacijos galimybių ir išskirstant paskyras, todėl vieną dieną feisbukas užblokavo paskyrą ir visas darbas nuėjo perniek. Nors bandyta viską atstatyti, to padaryti nepavyko. Tai buvo it „laukiniai feisbuko laikai“, laikotarpį prisimena verslininkas.
Visgi įgautos žinios, kaip elgtis su socialiniais tinklais pravertė ir įkuriant savo verslą, mėsos perdirbimo cechą. Feisbuko puslapis „Dvaro mėsa“ turi net 21 tūkst. patiktukų ir sekėjų – šis puslapis yra vienas didžiausių tarp Lietuvos mėsos sektoriuje veikiančių įmonių.
Nors šią veiklą kuruoja pats, įmonėje iš viso darbuojasi 21 darbuotojas. O pačioje pradžioje, 2013 metais, buvo trise – tėvai ir pats Edgaras. 2016 metais registruotas įmonė, o verslas pradėjo veikti kitais metais.
Kaip pavyko užauginti įmonę, kai viską darai pats, o vėliau už tave dirba dar dvidešimt žmonių? „Žinokite, tai sunkus darbas. – neslepia pašnekovas. – Reikia dirbti, netingėti, tikėti, ką darai“. Tiesa, būna ir nusivylimų bei sunkių dienų, todėl tokiais momentais reikia žinoti, koks tavo tikslas ir kur žadi eiti.
Kad tau sektųsi ir būtum konkurencingas rinkoje, reikia turėti nemažas ambicijas ir neapsiriboti mažais tikslais – galbūt dėl to pavyko išauginti įmonę ir nuolat plėstis. Artimiausiuose planuose – dar viena firminė parduotuvė Varėnos rajono savivaldybėje, Valkininkuose: nesiplėsi tu, plėsis kiti.
Beje, galvojama šiais metais pasistatyti ir saulės elektrinę – šiuo metu dar daroma analizė, ar elektrinė pasiteisins ir per kiek laiko atsipirktų, turint omenyje, kad įstatyminė bazė ir politika keičiasi.
Tokių minčių link pastūmėjo ne tik išaugusios elektros kainos, bet ir karas pašonėje, todėl norima būti ne tik energetiškai nepriklausomiems, bet ir taupiems – juk mėsos ceche elektros suvartojama tikrai daug.
