Kėdainiškiai susiraukia, kai pasakai, kad jie – iš agurkų miesto. Būtent tai kėdainiškę J.Kočetovą paskatino reabilituoti agurkus. Iš to, galima sakyti, ir atsirado agurkų džemas „Gurkė“.
„Mačiau, kad žmonės kompleksavo dėl agurkų miesto įvaizdžio. O kai į muges kituose miestuose nuveždavome mūsų ūkyje užaugintų šamų, žmonės juokdavosi: „Koks gi šamas iš Kėdainių, vežkite mums agurkų!“
Juokas juokais, bet juk iš tiesų Kėdainius visi žino kaip agurkų miestą. Mes to kratomės, nors tai – neteisinga. Jeigu visi tikisi iš mūsų gauti agurkų, duokim žmonėms agurkų“, – energingai kalbėjo J.Kočetova, anksčiau rinkai siūliusi ir marškinėlių su užrašais.
Šeima kantriai tylėjo
Moteris suprato: pasiūlyti raugintų ar marinuotų daržovių – ne išeitis. Jų surasi kiekvienuose namuose.
Todėl Justina iš mamos daržo parsivežė agurkų ir suskubo ieškoti tobuliausio derinio tirštai agurkų uogienei.
„Kai viriau agurkų džemą, šeima nieko nesakė, tik stebėjo. Galbūt nenorėjo įžeisti, gal vyras suprato, kad stabdyti neverta, tegul būna, kas bus. Ilgainiui buvo akivaizdu: gerai, kad tylėjo“, – juokėsi J.Kočetova.
Justina prie agurkų derino mėtas, gvazdikėlius, bet vis pradingdavo agurkų skonis. Įdomi pasirodė uogienė su kalendromis, tačiau tik įbėrusi čiobrelių moteris suprato atradusi tobuliausią derinį. Toks dabar ir yra „Gurkės“ džemas.
J.Kočetova jo pati nebeverda – receptą perdavė partneriams, kurie ir pasirūpina džemu.
Kada nors pasieks užsienį
„Manau, šiemet prisidėjome prie šiokio tokio perversmo ir agurkų vardo reabilitavimo. Pagaliau vietos žmonės pradėjo suprasti, kuo jie turtingi“, – sakė verslininkė.
„Gurkės“ parduotuvę ji atidarė pernai prieš Kalėdas. Čia yra ne tik agurkų džemo, bet ir kremo, muilo iš agurkų, saldainių, kurie taip pat pagaminti iš šių daržovių.
Kitos prekės į krautuvę suplaukia iš ūkininkų.
Pirkėjai žino, kad čia ras šviežios iš Kėdainių kilusio vyro iškeptos gruziniškos duonos, rūkytų šamų, kanapių gaminių ir kitokių įmantresnių produktų.
Prieš atidarydama krautuvę Justina apvažiavo daug mugių ir suprato – su pilnesne pinigine klientų Kėdainiuose nėra labai gausu, bet jų daugiau nei kituose miestuose.
Moteris dar nežino, kaip tai padarys, bet jau ketina agurkų uogienę vežti už Lietuvos sienų.
„Manau, ji to verta. Norėčiau, kad kur nors po užsienį keliaudami kėdainiškiai ten rastų mūsų džemo“, – svajoja Justina.
Ji pridūrė, kad jai „Gurkė“ – tai lyg emancipuota kėdainiškė, kuri ieško vaišių savo svečiams ar lauktuvių.
Išbandymas miestiečiams
„Visa tai darydama, kurdama marškinėlius ar virdama džemą niekada negalvojau apie pinigus. Žinau, kad investicijos greitai neatsipirks, bet grąžą jos jau duoda“, – sakė J.Kočetova.
Krautuvė – ne paskutinis punktas Justinos planuose. Moteris ketina patikrinti miestiečių sąžiningumą – ji norėtų įrengti stendą, kur palikus pinigų būtų galima pasiimti daržovių arba vaisių.
„Nežinau, ar mūsų visuomenė tiek užaugo. Reikia patikrinti. O gal užaugome?“ – optimistiškai kalbėjo Justina.
Ji gali būti ir pirmoji, kuri įkurs agurkų muziejų. J.Kočetova net svarstė, kad jis galėtų būti įrengtas įprastame šiltnamyje.
„Kėdainių Jonušavos rajonas visada būdavo agurkininkų kraštas. Įsivaizduokite: namas, keliukas, o ten, kur pas kitus augdavo sodas, čia per visą plotą – iki pat kaimyno tvoros – stovėdavo šiltnamis.
Tokį vaizdą galėjai pamatyti dar visai neseniai, prieš penkerius metus“, – prisiminė verslininkė.
Dirba trimis frontais
Į verslą Justina atėjo iš vertėjos kėdės. Kauno technologijos universitete baigusi vertimą ir verslo administravimą penkerius metus ji dirbo vertėja raštu.
„Kai užsidarai dviem savaitėms ar mėnesiui su projektu ir supranti, kad gyvenimas plaukia pro šalį, o tu tik sėdi prie kompiuterio, ateina laikas, kai reikia pasakyti: „Gana.“ Tuomet ir pradėjau gyventi – ėmiau ieškoti savęs, o dabar jau esu atradusi. Dabar kitos veiklos neįsivaizduočiau“, – atvirai kalbėjo J.Kočetova.
Be „Gurkės“, ji rūpinasi ir šamų ūkiu, kartu su tėvais ūkininkauja. Trimis frontais dirbanti moteris neslėpė, kad kartais, kai supuola begalė svarbių darbų, susimąsto, kad gal ir nevertėjo atidaryti parduotuvės.
„Bet kaskart, kai kas paaimanuoja, kad Lietuvoje neįmanoma pragyventi, kad čia nėra darbo, sakau: tikrai esate neteisūs. O nesėkmę visuomet priimu kaip pamoką. Galbūt nesėkmė išties yra sėkmė – gal tai reiškia, kad buvau padariusi neteisingą sprendimą“, – svarstė Justina.
