Galėjo ir nebūti: kasdieniai produktai, kurie atsirado visai netyčia

1930 m. Ruth Graves Wakefield iškepė sausainių su šokolado gabalėliais. Dabar po pasaulį paplitusių skanėstų receptas pavyko atsitiktinai.

Ruth kartu su vyru turėjo nedidelį viešbutį, pavadintą „Toll House Inn“. Kepdama sausainius savo svečiams moteris pastebėjo, kad neturi vieno pagrindinių ingrediento – tarkuoto šokolado. Ieškodama išeities Ruth smulkiais gabalėliais supjaustė po ranka buvusį „Nestle“ šokoladuką. Moteris tikėjosi, kad orkaitėje šokoladas ištirps. Kaip jau suprantate, taip nenutiko, už tai po pasaulį paplito sausainių su šokolado gabalėliais receptas.

1853 m. George'as Crumas dirbo restorano „Moon’s Lake Lodge“ vyriausiuoju virėju. Sykį kaprizingas lankytojas užsisakė porciją keptų bulvių, tačiau jam neįtiko bulvių storis. Jis patiekalą grąžino į virtuvę su nurodymu bulves supjaustyti ploniau. Nors pageidavimas buvo įvykdytas, tačiau klientas dėl to paties prikibo dar kartą. Pavargęs nuo priekaištų G.Crumas bulves supjaustė kone popieriaus lapo storiu, gabalėlius apkepė iki traškesio ir jas pasūdė. Virtuvės šefas nustebo, tačiau toks maistas įtiko klientui. Tai buvo pirmasis kartas, kai ant stalo atsirado bulvių traškučiai.

1905 m. 11-metis Francisas Williamas Eppersonas pagamino „Popsicle” – vaisinius ledus ant pagaliuko. Vaikas atsitiktinai namo prieangyje paliko stiklinę su limonadu. Kadangi naktį pašalo, rytą Francisas rado ne limonadą, o sušalusį kūgį su jame likusiu pagaliuku. Berniukas sušalusį limonadą palaižė – saldumynas jam patiko. Todėl tokius ledus jis ėmė pardavinėti kaimynams ir draugams, o 1924 metais F.W.Eppersonas savo atradimą užpatentavo – taip rinkoje atsirado ledai, pavadinimu „Popsicle“.

1904 m. Arnoldas Fornachou su bičiuliu sugalvojo, kad ledus galima dėti į vaflinius indelius. Tą karštą vasaros dieną jis pardavinėjo ledus – jų paklausa buvo tokia didelė, kad Arnoldui netrukus baigėsi plastikiniai indeliai, kuriuose tuomet būdavo pardavinėjami ledai. Laimei, greta Ernestas Hamwi prekiavo karštais vafliais. Jis ir parodė Arnoldui, kaip galima susukti vaflį, į kurį tinka pridėti ledų.

XVIII amžiaus pradžioje Johnas Montagu, ketvirtasis grafas Sandwichas, paragavo tarp dviejų duonos riekių įdėtą gabalėlį jautienos, salotų, pomidoro, svogūnų ir garstyčių. Skonis jam patiko. Populiariausia istorija pasakoja, jog grafas buvo užkietėjęs kortuotojas, todėl tam, kad veltui nešvaistytų laiko ir nesusiteptų rankų, paprašė jam atnešti mėsos, įdėtos tarp dviejų duonos riekių.

Yra daug istorijų, kam ir kaip atsirado tofu. Originaliausia ši: virėjas Senovės Kinijoje atsitiktinai į sojų pieno miltelius įmetė gabalėlį magnio chlorido. Masė sukrešėjo – taip ir atsirado tofu. Virėjas naujuoju gaminiu pavaišino savo klientus – tofu visiems patiko.

XIX a. Williamas ir Johnas Kelloggai sumanė kukurūzų dribsnius. Šie du broliai, dirbdami „Battle Creek Sanitarium“ sanatorijoje, sugalvojo pamėginti iš sudrėkusių kukurūzų miltų pagaminti tešlą. Kadangi ji išėjo su gumulėliais, mažai pinigų turėję broliai pamėgino ją iškepti. Štai tokia kukurūzų dribsnių pradžia, rašo novate.ru.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Omaras Knedlikas pagamino „Slurpee“ – vaisinį vandenį su grūstu ledu.

O.Knedlikas turėjo nedidelį restoranėlį. Vieną dieną jam sugedo gėrimus angliarūgšte prisotinantis aparatas. Vyrui teko pasiruošti gazuoto vandens atsargų, kurias jis laikė šaldytuve. Gazuotas vanduo šaldytuve išstovėjo tiek ilgai, kad pusiau suledėjo. Verslininkas pamėgino tokį vandenį pasiūlyti klientams ir, dideliam restorano savininko nustebimui, jis buvo paklausus.

Šis gėrimas buvo pagamintas 1886 metais. „Coca-Cola“ „tėvas“ – Johnas Pembertonas, sužalojimų patyręs, nuo morfijaus priklausantis veteranas.

Kad palengvintų priklausomybę, J.Pembertonas pabandė surasti pakaitalą morfijui. Vyras daug eksperimentavo, kol surado tinkamiausią formulę su trupučiu kokaino ir vyne mirkytais kolamedžio riešutais. Vėliau iš recepto buvo pašalintas kokainas, o dar po kurio laiko – ir vyną.