2016 m. įkurta įmonė „Formosa“ gamina originalią burbulinę taivanietišką arbatą, kurios sudėtyje – tapiokos perlai, pagaminti iš saldžiosios bulvės ir rudojo cukraus. Pati burbulinė arbata 20 amžiaus 9-ajame dešimtmetyje atsirado kaip delikatesas Taivane, o vėliau išpopuliarėjo visame pasaulyje. Originalių taivanietiškų arbatų Lietuvoje iki šiol nebuvo.
Tik įsikūrusi „Formosa“ gamino įvairių rūšių arbatą, dabar veiklos spektras išsiplėtė ir čia galima paragauti ne tik arbatos. Gaminama burbulinė kava, glotnučiai ir keletas rūšių taivanietiško maisto. Visus reikalingus ingredientus, kurių neįmanoma rasti Lietuvoje, verslininkai importuoja iš Taivano.
– Ar galite trumpai papasakoti apie save?
- Gimiau ir augau Taivane, tačiau gimnaziją baigiau Australijoje. Baigęs mokyklą išvykau į Ameriką, Bostone susipažinau su dabartiniu savo verslo parneriu E. Petruliu. Kalifornijoje baigiau universitetą ir grįžau į Taivaną atlikti privalomąją karo tarnybą. Tuomet pradėjau galvoti apie verslą. Po karo tarnybos Taivane dirbau burbulinės arbatos kavinėse, kad išmokčiau ją gaminti. Su partneriu diskutavome, kur geriau būtų pradėti verslą, ir jis pasiūlė Lietuvą.
– Ar niekada negalvojote pradėti verslą kitoje šalyje?
- Aš norėjau verslą pradėti Europoje. Amerikoje ir Australijoje rinka yra perpildyta. Kaip jau minėjau, mokiausi ir ten, ir ten, dėl to pats mačiau situaciją rinkose.
– Kaip kilo burbulinės arbatos verslo idėja?
- Idėją pasiūlė mano verslo partneris. Mes kartu mokėmės universitete. Tai buvo tarptautinė grupė, visi buvome iš skirtingų kultūrų, vieni kitais domėjomės ir paaiškėjo, kad mano partneriui patinka azijietiškas maistas. Tada ėmėme brandinti bendro verslo idėją.
– Kada atvykote į Lietuvą?
- Atsikrausčiau prieš metus. 2016-ųjų balandį.
– Kokios iškilo kliūtys, norint pradėti verslą?
- Pirmiausia, kalbos barjeras. Aš nemoku lietuviškai, bet čia, galima sakyti, mano darbą atliko verslo parteris.
– Užsieniečiui Lietuvoje yra sunkiau pradėti verslą nei lietuviui?
- Ne. Nemanau. Aš sunkiai galiu atsakyti į šį klausimą, nes mano verslo partneris yra lietuvis, jis sutvarkė dokumentus. O kitiems, kurie atsikrausto ir bando viską pasiekti patys, tikriausiai daug sunkiau.
– Įstatinis kapitalas lietuviams ir užsieniečiams kuriant verslą taip pat skiriasi. Koks jūsų požiūris į tai?
- Taip. Man su partneriu reikėjo 28 tūkstančių eurų norint įsteigti įmonę, kai lietuviams reikia kelis kartus mažiau – nuo 3 iki 5 tūkstančių. Jums gali pasirodyti keista, bet kaip užsienietis, aš manau, kad tai gerai. Visose kitose šalyse yra įstatymai, kurie saugo vietos verslus. Ten pradiniai įnašai užsieniečiams yra daug didesni ir, tikriausiai, norint pradėti verslą Australijoje ar Amerikoje reikėtų kelių milijonų.
– Ką dirbate savo įmonėje?
- Viską, ką galima įsivaizduoti. Kartais būna tokių situacijų, kad kažkuris iš darbuotojų negali dirbti, dėl to jį reikia pakeisti. Be to, mes turime tik darbuotojus prižiūrinčius parduotuvę ir šefą, dirbantį virtuvėje, dėl to patiems tenka vežioti produktus. Kai būna šventės mes turime savo stendus mieste, patys juos nugabename ir surenkame. Aišku, ir visas darbas susijęs su kompiuteriais atitenka mums, vadybininkams.
– Kaip jums sekasi verslas?
- Gerai. Nėra taip, kad būtų galima patenkinti kiekvieną savo įgeidį, bet sekasi vis geriau. Prieš savaitę buvo dar tik pirmieji veiklos metai, taigi reikia įsibėgėti.
– Planuojate plėstis į kitus Lietuvos miestus ar apsiribosite Vilniaus rinka?
- Planuojame plėstis, jau dabar kuriame planus, tačiau nėra taip paprasta susirasti gerą vietą prekybvietei, kur būtų daug žmonių. Tarkime Vilniuje, galėjome atidaryti parduotuvę ir kitur, tačiau pasirinkome prekybos centrą, nes ten nuolat būna daug žmonių. Jei turėtume atskirą parduotuvę, žmonės turėtų eiti būtent pas mus, o šiuo atveju prekybos centro lankytojai pamatę mus šalia kitų kavinių nesibodi išbandyti ir mūsų produkciją.
– Minėjote, kad sunku plėtoti verslą nemokant kalbos. Gal jau pradėjote mokytis lietuvių kalbos?
Tai ateities planuose. Dabar aš moku tik kelis paprastus žodžius – „ačiū“ ar „prašom“, bet tikrai nedaug žodžių.
– Kaip čia jaučiatės?
- Sušalęs. Oras yra vienintelis dalykas, kuris mane čia gąsdina. Bet žinote, aš gimiau ir augau atogrąžų saloje, o ir vietos, kuriose mokiausi, buvo panašios – visada švietė saulė, o čia aš vis dar bandau priprasti. Visa kita gerai, žmonės draugiški, gerai kalba angliškai.
– Ar teko Lietuvoje susidurti su rasizmo apraiškomis?
- Raistų yra visose šalyse. Čia jų, mano nuomone, yra šiek tiek daugiau nei Amerikoje ar Australijoje, bet sakyčiau tai dažniausiai pasireiškia, kai žmonės būna girti. Paprastai aš nesusiduriu su jokiomis problemomis ir jaučiuosi gana gerai.
– Kaip manote, ateityje liksite Lietuvoje, grįšite į tėvynę ar keliausite į kitą šalį?
- Labai tolimoje ateityje aš planuoju grįžti namo, pas savo šeimą, tačiau kol dirbu ir plėtoju verslą, neplanuoju to daryti.
Daugiau skaitykite universitetozurnalistas.kf.vu.lt
