Su ja susitinkame Vilniaus vandenų geriamojo vandens tyrimo laboratorijoje. Pastate, kuris penkiasdešimt metų buvo jos antraisiais namais. Buvo, nes pernai moteris išėjo į pensiją.
Laboratorija įrengta šalia Bernardinų sodo, už aukštos tvoros, ten, kur iki šiol veikia pirmoji Vilniaus vandenvietė. Trys aukštai erdvių ir švarių patalpų, kuriose šimtai kolbų, kolbelių, šimtus tūkstančių litų kainuojančių tyrimo prietaisų, buteliukų su reagentais ir itin sterilių lėkštelių, kuriose gali išaugti bakterijos.
„Ar per 50 jūsų darbo metų buvo kritinių situacijų?“ – klausiu Gražinos. Ji sako, jog ne. Nei cheminės, nei biologinės taršos.
Tai kam tada reikalinga laboratorija, kuriai reikia nepigios įrangos, o baltais chalatais vilkintys žmonės kasdien ima vandens mėginius ir atlieka tyrimus? Tokie reikalavimai – vandens kokybė abejonių neturi kelti.
Gražina dirbti vandens tyrimų laboratorijoje pradėjo paprasčiausia mėginių ėmėja, kai čia ją atsivedė Vilniaus vandentiekį tuomet prižiūrėjęs tėvas Antanas Jurgelevičius. Jis pats šį darbą pradėjo dirbti tuomet, kai Vilniaus vandentiekį prižiūrėjusį jo tėvą ir Gražinos senelį Kazimierą darbo vietoje mirtinai užgriuvo žemės, iškastos vandentiekio vamzdynui tiesti. Bendrovėje „Vilniaus vandenys“ dabar dirba ir Gražinos sūnėnas.
„Į vandentiekį žmonės ateina dirbti arba vienai dienai, arba visam gyvenimui. Tai labai specifinė specialybė. Vandentiekininkus visada pažinsi. Net per karą darbuotojai gali jaustis saugūs, nes be geriamojo vandens gyvas neliksi“, – sakė G.Jurgelevičiūtė, vandentiekiui atidavusi visą gyvenimą.
Vandens vartoja mažiau
Tikriausiai manote, jog Gražinos bute Lazdynuose iš čiaupo turėtų tekėti stebuklingas krištolo skaidrumo vanduo.
Vilnietė šypsosi: „Visko yra buvę, teko ir vatos gumuliuką prie čiaupo rišt, kad vanduo nebūtų toks rudas. Geležies nuosėdos žmogui nekenkia, nebent buitinei technikai, bet žinote, anuomet tokių prietaisų dar nelabai būdavo.“
G.Jurgelevičiūtė prisiminė, kad sovietmečiu vanduo Vilniuje buvo švarus, beveik be geležies nuosėdų ir chloruojamas. Tačiau problema – jo trūkdavo. Ne visada daugiabučių viršutinių aukštų gyventojai galėdavo nusiprausti ryte ar vakare, o prieš didžiąsias šventes protinga būdavo prisipildyti indus.
„Atgavus nepriklausomybę daugelis vilniečių skųsdavosi, kad iš čiaupo veržiasi drumzlinas, atskiestos kavos spalvos vanduo. Ir tie skundai būdavo pagrįsti“, – sako Gražina. Tačiau tai galima paaiškinti moksliškai.
Kai Vilniuje veikė gamyklos, o gyventojai apie vandens taupymą turbūt net girdėję nebuvo, per parą miestas jo suvartodavo 300 tūkstančių kubinių metrų. Dabar – tris kartus mažiau. O tai reiškia, kad senais metaliniais vamzdžiais vanduo ėmė tekėti lėčiau, daugiau sąveikaudavo su vamzdynais ir dėl to susikaupdavo daugiau geležies nuosėdų.
Vandens nebechloruoja
Šiuo metu daugelyje Vilniaus vandenvienčių įrengti geležies pašalinimo įrenginiai, o vamzdynai iš vidaus betonuojami. Be to, Vilniuje vanduo beveik nechloruojamas.
„Vilniuje vanduo kokybiškas ir be chloro. Taip, sovietmečiu jis buvo chloruojamas po to, kai 1941 metais vandentiekio vanduo sukėlė epidemiją. Tuomet dar nedirbau, bet tai turėjo būti labai baisu.
Kaltas buvo ne vanduo. Tuomet per potvynį upės vanduo apsėmė vandenvietę, o anuomet miestiečiai į upę išleisdavo viską, kas papuola. Gręžiniai nebuvo sandarūs ir į juos papuolė ne požeminis gręžinio vanduo, o ir teršalai iš upės. Nuo tada vanduo buvo chloruojamas, nes chloras panaikina bakterijas ir netgi sumažina rūdžių kiekį“, – aiškino G.Jurgelevičiūtė. Ji dar turi Vilniaus potvynių nuotraukų.
Dabar Vilniaus vandenvietėse chloravimo įrenginiai yra, tačiau jie beveik nenaudojami, nes vanduo ir taip švarus.
Beje skirtingose miesto dalyse vanduo yra skirtingo skonio ir savybių, nes miestą jis pasiekia iš maždaug dviejų dešimčių skirtingų vandenviečių. Vienose jų vanduo grynesnis, kitose – daugiau geležies, nors visur vandens kokybė atitinka normas.
Skundai stebindavo
„Darbo metu visko būdavo – kartą skambina vienas aukštas valdininkas iš Žirmūnų ir skundžiasi, kad iš čiaupo bėga kartus vanduo. Ką jūs pagalvotumėte – iš Antavilių vandenvietės vanduo tiekiamas pusei miesto, o skundžiasi vienas žmogus? Tai ar vanduo kaltas?
Jeigu nuvažiuodavau tirti kokio nors skundo dėl vandens, visada stengdavausi jo paragauti. Skonis apie vandenį pasako labai daug“, – tvirtino G.Jurgelevičiūtė. Ir dabar ji, galbūt iš įpročio, stengiasi vandens paragauti visuose namuose, kur lankosi.
Centrinės dispečerinės darbuotojams skundų dėl rudo vandens tekdavo išklausyti nuolat. Dabar tokių skundų pasitaiko labai retai.
„Pamenu vienas dispečeris, išgirdęs tokį skundą, pradėdavo aiškinti, kad geležis vandenyje netgi yra naudinga sveikatai. Ir jo žodžiuose yra tiesos“, – tvirtino pašnekovė. Vis dėlto tai nėra malonu ar patogu. Todėl geležies šalinimo įrenginiai yra ne prabanga, o neišvengiama būtinybė.
Vienais metais Vilniuje kilus žarnyno ligos protrūkiui vandens tiekėjams teko įrodinėti, kad tai įvyko ne dėl vandentiekio.
Žmonės susirgo paragavę pieno, o pienininkai teigė, kad įrangą plovė vandeniu iš čiaupo ir esą iš čia galėjo atsirasti bakterijų.
„Bet juk mes tyrimus kiekvieną dieną atlikdavome ir žinojome, kad tai netiesa. Teko ilgokai įrodinėti“, – sakė G.Jurgelevičiūtė.
Nenaudojamas vanduo genda
50 metų Vilniuje vandens kokybę prižiūrėjusi moteris pastebėjo, kad žmonės apie vandenį yra sukūrę įvairių mitų. Kai kurie jų turi pagrindo.
„Dažnai einu į baseiną. Kai kada atsinešu buteliuką vandens prisileidusi iš čiaupo, bet būna, kad pamirštu, tad nusiperku. Nesu kategoriška.
Pastebėjau, kad kai kurie žmonės sporto klube vandens prisileidžia tiesiog iš čiaupo.
Džiugu, jog jie nebebijo gerti vandentiekio vandens“, – paaiškino vandens tyrėja.
Ji paaiškino, kad jeigu iš čiaupo Vilniuje bėga prastas vanduo, problemos greičiausiai reikia ieškoti vandentiekio vamzdynuose arba senuose ir nešvariuose čiaupuose. Todėl svarbu juos prižiūrėti.
Be to, anot G.Jurgelevičiūtės, stovintis vanduo po šešių valandų pradeda prastėti. Todėl patariama grįžus po atostogų ar net kiekvieną rytą leisti vandeniui nutekėti iš čiaupo ir tik tada naudoti maistui. Pavyzdžiui, pirmiausia ryte nueiti į dušą.
„Vanduo yra pagrindinis maisto produktas ir reikalavimai jo sudėčiai yra labai griežti. Kadangi žmogus vandenį vartoja nuolat, kokybę privalu stebėti nuolat. Juk pasitaiko, kad ir automatinės valdymo sistemos sugenda, ir jei nors kiek pakinta rodikliai sprendimus būtina priimti žaibiškai.
Gerti tinkamiausias šaltas vanduo, ką tik prileistas iš čiaupo. Virintas vanduo prastėja, kai ilgą laiką būna virdulyje.
Kiti žmonės, pavyzdžiui, prisileidžia vandens iš šaltinio ir laiko visą savaitę ant palangės arba prie radiatoriaus. Ir kas tam vandeniui atsitinka? Jis tikrai tampa nebe geriamuoju. Vanduo turi tekėti, judėti – "stovinčiame vandenyje velniai veisiasi“, – sakė vandens tyrėja.
