Jis – mokslininkas: biotechnologas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, 2004 m. mokslo premijos laureatas. Jis – Izraelio valstybės garbės konsulas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Jis – verslininkas: 2000 m. išrinktas geriausiu vadybininku, 2012 m. – šalies verslo lyderiu. Lieka pripažinti – jis laimingas žmogus, nes žino, gali ir gerai atlieka mėgstamą darbą.
Mokslas ir gyvenimas
Nebeinantis UAB „Sicor Biotech“ generalinio direktoriaus pareigų, V. A. Bumelis tapo bendrovės „Biotechpharma“, turinčios mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, valdybos pirmininku.
Įmonę Baltijos ir Šiaurės šalių aukštųjų technologijų centru paversti siekiantis vyras kelia sau didžiulius tikslus ir, akivaizdu, turi pakankamai energijos jiems įgyvendinti. Kai kalba apie darbą, sunku patikėti, kad ne vienas jo bendraamžis jau graužia rupią pensininko duoną.
– Dažnam sunku įsivaizduoti, kad galima suderinti mokslininko ir verslininko veiklą, neaukojant vieno arba kito. Kaipgi jums tai pavyksta?
– Negalvoju, kad tai yra kažkokia priešybė, nors ir nemanau, kad kiekvienas mokslininkas privalo tapti verslininku. Geras mokslininkas turėtų galėti susikoncentruoti į mokslo problemas, jam neturėtų rūpėti verslo bėdos, tačiau jei yra organizacija, kuri užsiima mokslu, jai juk kažkiek reikia ir vadybos. Tad būtinai turi būti žmonių, kurie supranta ir mokslą, ir verslą. Manau, kad aš galiu suprasti ir vieną, ir kitą.
Nesu didžiulis fundamentalaus mokslo šalininkas, kadangi mokslą suprantu, kaip tikslinį tyrimą, kurio metu noriu pasiekti konkretų rezultatą. Nesmerkiu tų, kurie užsiima fundamentaliaisiais mokslais, tačiau manau, kad jais galima užsiimti arba tada, kai esi labai turtingas, arba jei kažkas finansuoja tavo smalsumą. Jei kokie fondai ar piliečiai duoda milijonus ir leidžia ne spręsti problemas, o užsiimti tuo, kas patinka, – puiku. Tačiau aš esu už tokius mokslinius tyrimus, kurie leidžia kurti inovacijas, iš inovacijų – produktus, tuos produktus realizuoti ir iš to gauti aiškią pridedamąją vertę.
Į mokslą turi būti investuojama. Pinigai į šią sritį kišami kaip į juodą dėžę, kartais ten ir lieka. O kartais atsiranda žmonių, kurie iš tos dėžės paima jau atliktus tyrimus ir vėl juos paverčia pinigais. Mokslas kuria technologijas, technologijos – produktus. Norėdamas to pasiekti turėjau užsiimti ir mokslu, ir šiek tiek vadyba.
Kai manęs klausia, kaip jaučiuosi išrinktas geriausiu, atsakau, kad meluoja tie, kurie teigia, kad jie čia niekuo dėti, kad viską padarė kolektyvas. Kiekvienas trokšta būti įvertintas – ar savo viršininkų, ar žmonos, ar vaikų – tai yra natūralu. Kiekvienas žmogus turi siekti būti lyderiu. Gyvenime ir versle vadovaujuosi penkiais paprastais principais.
Nr. 1 – lyderystė
– Mes turime būti lyderiai. Jei dar ir nesi pirmas, stenkis juo tapti. Jei to nesieki, jei nori būti antras, lieki labai toli – tarp pirmo ir antro yra didžiulė praraja. Be abejo, antri irgi būtini, bet nereikia siekti jais būti. Tik pirmu, tik lyderiu. O gyvenimas vis tiek atrinks, kažkas liks antras. Jei manysi, kad pakaks būti dešimtuke, patekęs į jį kurį laiką gal ir džiaugsies, bet trumpai. Todėl pirmasis mano principas – lyderystė.
Nr. 2 – drausmė
– Pažiūrėkite, kiek mes Lietuvoje turime prisirašę strategijų! Blogiausia, kad visi – ir versle, ir valstybės valdyme, ir gyvenime – prisirašo krūvas strategijų, bet neturi strateginės drausmės. Drausmė yra strategijos, kurią pasirašei, vykdymas. Strategijos nesukursi per valandą ar per dieną, ji kuriame mėnesiais, metais, tad jei jau priėmei, būk malonus – vykdyk! Nesvarbu, su kokiomis kepurėmis atėjai į valdžią, – jei strategija buvo parašyta nors ir praėjusių dviejų ar keturių Seimų, jei ji tebegalioja, privalai vykdyti. To valstybėje ir versle nėra, ir, mano galva, tai labai blogai.
– Na, bet vykdyti strategiją, kai ateini į valdžią su šūkiu „Visus padarysiu turtingus per 1111 dienų!“, gali būti komplikuota…
– Aš kalbu apie rimtas strategijas. Tokių šūkių bet koks veikėjas gali sugalvoti šimtus, paleisti į laikraščius, tačiau tai – ne strategija. Strategijai turi būti atlikta analizė, sudėlioti skaičiai, numatytas poveikis 50 metų į priekį. Kiekvienas žmogus privalo turėti savo gyvenimo strategiją. Jei jis nežino, ką darys po penkerių metų, kuo bus, tai tikrai nėra gerai.
Nr. 3 – pokyčiai
– Jei matai, kad tavo pasirinktas metodas neleidžia pasiekti strateginiame plane numatytų tikslų, turi nebijoti keistis. Nesvarbu, kiek pripratai, nesvarbu, kad atrodo baisu – jei tai neveikia, privalai nebijoti viską pakeisti. Man taip daryti teko, ir tai pasiteisino. Kartais tenka viską apversti aukštyn kojomis. Kiti sako: „Oi, kas gi bus? Oi, gali neveikti“, tačiau kam laikytis to, kas jau neveikia?
Norint viską staigiai pakeisti reikia būti lyderiu, kuris laikosi strateginės drausmės. Kodėl mūsų valstybėje niekas nesikeičia? Todėl, kad jos lyderiams kur kas svarbiau laikytis kėdės negu drausmės, nes viską pakeitus, gali pakeisti ir tave. Nors, vėlgi, tikro lyderio lengvai nepakeistum.
Nr. 4 – išradingumas
– Pasakykite man, kiek Lietuvoje yra įmonių, kurios gamina baldus. Kiek įmonių, kurios gamina langus? Apie tūkstantis! Kiek įmonių gamina dešras?.. Užsiimk originaliu verslu, nes jei darysi taip, kaip visi, visuomet būsi antras, trečias arba vilksies uodegoj. Jei tau tai tinka, gerai. Neieškok verslo, kuris išradingas, naujas, kuris kuria didelę pridėtinę vertę, kuriam nereikia daug fabrikų, tačiau reikia „kilnojamojo“ turto.
„Kilnojamuoju“ turtu aš vadinu žinias. Ar šis turtas per krizę nuvertėjo? Kaip sako Izraelio prezidentas – žinios yra toks puikus turtas, kad net muitinė už jį neima muito mokesčio. Namą gali atimti bankas, mašiną gali pavogti, o jūsų „kilnojamojo“ turto niekas neatims. Na, nebent galvą kur kvailai persiskelsit.
Taigi, išradingumas, atsirandantis normaliai naudojant tą „kilnojamąjį“ turtą, užtikrins, kad visuomet būsi pirmas. Visi nori būti pirmi, tačiau galvoja, kad didžiausias turtas yra pinigai. Absurdas! Reikia tik dviejų dalykų – „kilnojamojo“ turto ir laiko. Daugiau nieko.
Nr. 5 – kokybė
– Ką darai, daryk gerai. Arba visai nedaryk. Jei negaliu šito gamyklos komplekso pastatyti taip, kad jis būtų ir geras, ir gražus, kam to imtis? Kaip sakė vienas žymus lėktuvų konstruktorius, skraido tiktai gražūs lėktuvai. Ir pastatas, kurį statai, turi būti gražus. Negalima visą laiką statyti dėžių, grožio turime ieškoti net statydami gamyklas. Juk jas paliekame ilgam. Jei prisistatome dėžių, gyvename tarp jų, neturime jokio grožio supratimo, tai labai blogai. Kalbu apie pastatus, tačiau tas pats ir su darbu. Jei negali jo atlikti puikiai – ne gerai, o puikiai, – geriau nedaryk.
Vadovaujuosi trimis rinkodaros taisyklėmis. Jos labai paprastos. Pirmoji – tai kokybė. Antroji – kokybė. Trečioji – kokybė. Jei darai puikų produktą, visuomet jį parduosi. Savikaina nėra tokia svarbi, nes ji įskaičiuota į galutinę kainą. Juk jūs nepuolate pirkti nekokybiško telefono vien todėl, kad jis pigus?
Gyvenimas pagal Jėzų
– Verslo taisykles išvardinau, o jei kalbėsime apie gyvenimą ir moralę – viskas dar paprasčiau. Remkitės dešimčia Dievo įsakymų ir to užteks!
– A. Valinskas eidamas į Seimą irgi taip sakė.
– Gal nekvailai ir sakė. Ne jis juk tai išrado. Tai, kas parašyta Biblijoje, yra puikūs moraliniai principai, kuriais ir reikia remtis. Nenoriu cituoti politikų, ne juos reikia cituoti. Cituoti reikia geriausią vadybininką visoje mūsų galaktikoje – Jėzų Kristų. Tai pats geriausias vadybininkas, apie kurį esu girdėjęs. Su Bumeliu nėra ko lyginti.
Pasižiūrėkite – kiek Jėzaus Kristaus biurų yra visame pasaulyje! Kiek yra bažnyčių! Kiek jo idėjų skleidėjų! Tai pats geriausias vadybininkas, kurį regėjo pasaulis. Žmogus sutvertas taip, kad norėtų tikėti, ir, mano supratimu, tai yra gerai.
Jei išeisime iš kabineto, pamatysime šio pastato fojė kabantį paveikslą. Ten pavaizduotas San Mišelio kalnas Prancūzijoje, į kurį eina žmonės. Paveikslas primena, kad žmogus turi turėti šviesią idėją, kuri jam pačiam padės jaustis geriau.
Kiekvienas į šią kompaniją ateinantis darbuotojas turi kažkuo tikėti, turėti viziją, norą tobulėti. Tuomet jis yra efektyvesnis. Dirba ne sunkiai, kaip arklys, o efektyviai.
Aleliuja visažiniams guru ir pagyrimas prezidentei
– Jei žmogus pateikia jūsų idėjai visiškai prieštaraujantį pasiūlymą, ką darote?
– Jei pasiūlymas yra protingas, jei jo idėja racionali ir sutinku su ja ne vien aš, bet ir kiti, kurie diskutavo, priimu jį. Tikrai nesijaučiu vieninteliu, kuris viską žino, absoliutu. Nes jei taip pasijunti, tai aleliuja, daraisi guru. O jei save pradedi vadinti guru, tai jau viskas – kažkas blogai su centrine nervų sistema.
Kartais mane stebina ir valdžios struktūros, ir žmonės, kurie pradeda aiškinti, kad viską supranta. Pavyzdžiui, pavedu kokia organizacijai daryti mokslinį tyrimą. Aš, turintis 30–40 metų mokslinio darbo patirties, sakau, kad tam darbui įgyvendinti reikės dvejų metų, prireiks tiek ir tiek žmogiškųjų resursų, finansų.
O jie po pusės metų savo „didžių“ tyrinėjimų ateina ir sako: „Profesoriau, jūs esate idiotas. Visą tą darbą du žmonės gali padaryti per tris mėnesius. Norit, darykit, nenorit – nefinansuosim.“ Atrėžiu jiems: „Aš ne prostitutė, kad pulčiau daryti viską, ką pasakėte. Esu profesionalas, o jei jūs geresni – keliu rankas.“
Ginčijamės, baramės, jie man sako, kad aš bjaurus, nieko nesuprantu. Va tada tai jau sakau, kad taip, aš esu guru, Lietuvoje gal ir yra pusantro žmogaus, suprantančio tą sritį, kurioje dirbu. Jei darote mano žinių ekspertizę, objektyvaus įvertinimo paprašykite ne vieno, o dviejų, trijų ekspertų. Kinų patarlė sako: „Namo aukštį gali įvertinti pagal šešėlio, kurį jis meta, ilgį, o žmogaus įžymumą – pagal priešų skaičių.“ Tai natūralu – jei visiems patinki, kažkas ne taip.
– Pagal tokią logiką galima manyti, kad kuo politikas populiaresnis, tuo jis mažiau dirba.
– Nenorėčiau su tuo sutikti, bet reikėtų stipriai apie tai pamąstyti. Vienintelis dalykas, kurį noriu, kad parašytumėte: Vladas Algirdas Bumelis niekada nesivelia į politiką. Galiu pasakyti tik tiek, kad daug kartų buvau susitikęs su šalies prezidente ir manau, kad ji yra labai logiškai, labai pragmatiškai mąstanti, protinga, greitai viską suprantanti asmenybė. Neabejoju, Jos Ekscelencija remiasi tomis pačiomis penkiomis taisyklėmis, kaip ir aš. Esu diskutavęs ne su vienu politiku ir galiu pasakyti, kad prezidentė yra viena tų, su kuriais randu bendrą kalbą.
Užteks gaminti „socialistus“, arba kaip užauginti „bumelius“
– Viskas pasideda nuo šeimos. Jei tėvai vaikui sakys, kad yra kaip yra ir nieko čia nepakeisi, greičiausiai ir vaikas taip sakys. Tik labai retas pakils ir atrėš tėvui: „Ne, tėvai, mes galime!“ O jei tėvai susisodins vaikus ir kalbės su jais apie planus, priims sprendimus, patys, pablogėjus gyvenimui, ryšis pradėti naują veiklą, vaikai jau turės nuostatą, kaip elgtis.
Pažiūrėkite, kiek neišradingų žmonių. Na, nebūkime tais keistuoliais, kurie visi stoja tik į socialinius mokslus. Jau nebėra tiems „socialistams“, kaip aš juos vadinu, ką daryti.
Pažiūrėkite, ir teisininkai dabar sėdi maksimų kasose, atlieka „protingą“ darbą: „Pip... pip... pip...“ Septynias valandas! Aš savo anūkus, jei tik pradeda nelabai gerai mokytis, nusivedu į kokią parduotuvę ir eidamas pro kasą klausiu: „Ar tu nori ateity sėdėti čia?“ Jei nevystysi savo „kilnojamojo“ turto, tai sėdėsi darydamas „pip... pip... pip...“.
Mokykloms irgi paprasčiau mokyti ne išradingumo ar vaizduotės, o tiesiog kalti žinias ir siekti paklusnumo. Tačiau ar tai veiksmingiausias būdas? Gink, Dieve! Jei žmogus neturi kūrybinės laisvės, jis neturi išradingumo, kurį esu įtraukęs į penkis savo principus.
Kai dėstytojavau, niekada neskaitydavau paskaitų. Studentams išdalindavau tokias storas atšviestas knygas su įvairiausių surinktų straipsnių rinkiniu, paskirstydavau temas ir liepdavau pagal visą tą medžiagą pasiruošti. Ir tuomet ne aš, profesorius, o studentai turėdavo atsistoti prieš auditoriją ir mums visiems išaiškinti paskirtą temą. O jau mes, visi likę, diskutuodavome, ar studentas suklydo, ar nubrido į dausas. Tokiu būdu visa auditorija tapdavo kūrėjais, o tai ir yra kūrybinis požiūris į mokslą.
Užsienyje toks požiūris seniai įdiegtas, o pas mus jo baisiai nenorima. Juk diskutuoti, išsakyti idėjas, įrodyti savo teisumą yra labai sunku. Reikia, kad keistųsi kartos, ateitų kitaip mąstantis jaunimas. Aš nieko prieš „subrendusius jaunuolius ir jaunuoles“, visi anksčiau ar vėliau sulauksime septyniasdešimties, tačiau nežinau, ar sulaukęs tokio amžiaus galėčiau skaityti paskaitas. Kai mokai, kiekvienais metais privalai keisti paskaitų kursą, nuolat atsinaujinti. O tų laisvų lentynų, kur galvoje laikai „kilnojamąjį“ turtą, virstant „subrendusiu jaunuoliu“ vis mažėja. Todėl turi eiti tie, kurie laisvų lentynų turi daug.
Tik nereikia galvoti, kad mes, lietuviai, esame neprotingi. Patikėkite, pasaulio aš esu matęs – mes, lietuviai, labai protinga tauta. Turime tokio keisto konservatizmo, labai sunkiai keičiamės. Tas mūsų požiūris: „Devynis kartus atmatuok ir tik tada pjauk“ – tai visiškas idiotizmas. Kol matuojame, kiti milžiniškais žingsniais juda į priekį.
Versle, kaip ir žemės ūkyje, viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko. Kitaip, kol devynis kartus matuosi, kaip gaudyti laimės paukštę, ji tiesiog nuskris. Todėl viską reikia daryti laiku – ir versle, ir gyvenime, ir valstybės valdyme. Jei šoksi į paskutinį vagoną, niekada nekeliausi aukščiausia klase.
Vienos svajonės kelias
– Prieš kelias dienas JAV įregistruotas jūsų kompanijos gaminamas vaistas, iškilmingai atidaryta gamykla ir mokslo centras Vilniuje – atrodo, darbai, kurie kitam būtų virtę gyvenimo darbu, jau eina į pabaigą. O kaip ir kada kilo idėja statyti šią gamyklą?
– 2004 m. tapome Izraelio kompanijos dalimi. Tuo metu turėjome didelį mokslinį skyrių, o jie pasakė, kad turi pakankamai savo mokslininkų ir tos srities čia nevystys. Tuomet labai supykau ir pasakiau: „Jei norite, kad dar su jumis padirbėčiau, palikite mums mokslinius tyrimus, kitaip einu lauk.“ Tada pradėjau dairytis po pasaulį, kaip tuos mokslininkus apkrauti darbais. Pamačiau, kad užsakymų atlikti mokslinius tyrimus yra labai daug. Taip ir kilo ši idėja
Kol atsirado galimybių ją įgyvendinti, reikėjo dirbti apie penkerius metus. Per tą laiką paskaičiavome, ar tai perspektyvu, ar galėsime įgyvendinti. Nuo mažytės laboratorijos kompanija išsivystė iki dabartinio, pakankamai didelio, mokslų centro bei šiuolaikinės baltyminių preparatų klinikiniams tyrimams gamyklos. Mes čia negaminame jokių produktų, mes gaminame tik mokslines idėjas. Juk esame protingi, puikiai išsilavinę, kartais pritrūksta nebent gero stratego. O aš ir esu žmogus, kuris kompanijai padeda sudėlioti strategiją.
Kiek reikėjo įtikinėti, kad tokio mokslo centro reikia! Vis atsirasdavo sakančių, kad dabar Lietuvai svarbiausia kokia nors drožlių perdirbimo gamykla. Vis dėlto net turėdami geriausią derlių mes dar ilgai nepavysime Europos, todėl turime kurti pramonę, kuriai reikia mažų gamtinių resursų, kuri didelę pridėtinę vertę kurtų išnaudodama „kilnojamąjį“ turtą.
Įtikinti valstybę, kad to reikia, nebuvo lengva, tačiau šiai, nueinančiai, Vyriausybei galiu pasakyti tik pagiriamuosius žodžius – ji tikrai vystė žinių eksporto idėją. O jei nauja valdžia nuspręs, kad vėl visus pinigus reikia sukišti į infrastruktūrą, tai kokia čia strategija?
Pirmasis mūsų tikslas – 2015 m. būti geriausių tokio tipo kompanijų penketuke pasaulyje. O apie 2020 m. turime tapti lyderiais Europoje.
Šiuo metu labai žaviuosi ir domiuosi kamieninėmis ląstelėmis. Kol kas jos – mokslinio tyrimo stadijoje, tad jei atvažiuoja kokie rusai ir sako, kad tuoj jomis jus išgydys, – vykit juos lauk, tai banditai. Kol kas oficialiai nėra leista jų naudoti gydant. Tačiau ateitis, perspektyvos, galimybės – be ribos.
Patikėkit manim, artimiausią dešimtmetį viską mes turėsime – ir širdis, ir kepenis, ir kremzles, ir ragenas – iš kamieninių ląstelių. Dar daug ką reikia ištirti, tačiau kamieninė ląstelė ir yra „dieviškoji ląstelė“. Nes tai – pradžia. Jau paskui iš kamieninių ląstelių išaugo visi organai. Jos panaudojimas bus ta pati revoliucija, kaip buvo, kai žmonės sugalvojo, kad žmogiškuosius baltymus gali sintetinti bakterijos.
Dievas buvo padaręs, kad žmogaus baltymus sintetina tik žmogus, kiaulių – kiaulės ir t. t., o mes, paprasti žmonės, suradome, kad žmogaus baltymus gali padaryti bakterijos. Mūsų darbas tuo ir paremtas – genų inžinerija, baltymų sinteze.
– Jei turtą matuojate laiku, o ne pinigais, ar neverta pačiam pasidomėti kamieninėmis ląstelėmis?
– Jūsų mintis nėra bloga. Aš tuo užsiimu. Turime čia mažą kamieninių ląstelių skyrių, atliekame tyrimus...
