Išimtis padaryta tik Europos Sąjungos ir partnerėmis laikomoms valstybėms, nors tarp jų nepateko nei Taivanas, nei Izraelis ar kai kurios kitos šalys.
Draudimas buvo pagrįstas siekiu, kad iš Lietuvos eksportuojama technologijų įranga per tarpininkus nepakliūtų į Rusiją.
Naujasis ekonomikos ir inovacijų ministras L.Savickas žadėjo, kad pernykštis nutarimas bus atšauktas dar jam neįsigaliojus, tačiau vėliau atsitraukė ir paskelbė, jog dokumentas bus koreguojamas kaip įmanoma sparčiau, bet liks galioti.
Tuo metu verslo bendruomenė pradėjo skambinti pavojaus varpais – esą taip sudarytos didžiulės kliūtys aukštos pridėtinės vertės gaminių eksportui. Labiausiai piktinosi „Teltonikos“ įmonių grupės įkūrėjas ir vadovas A.Paukštys.
Jo teigimu, toks draudimas kompanijai gali kainuoti net 100 mln. eurų, arba trečdalį metų apyvartos.
Verslininkas netgi ėmė svarstyti, jog tai galėjo būti konservatorių kerštas jam už tai, kad lapkritį dėl paviešintų „Teltonikos“ plėtros problemų teko įsikišti ministrams ir premjerei I.Šimonytei.
Tiesa, nutarimo projektas buvo parengtas anksčiau, nei kilo šis skandalas.
Bet A.Paukščio žodžius spėjo pasigauti net šalies vadovas G.Nausėda.
„Galbūt yra noras keršyti už vieno ar kito kandidato parėmimą“, – svarstė prezidentas, akivaizdžiai turėdamas galvoje tai, kad „Teltonikos“ įkūrėjas per rinkimus parėmė būtent jį.
Vis dėlto prezidentas teisus piktindamasis, kad draudimas taikomas ir toms šalims, į kurias Lietuvos verslas eksportuoja savo produkciją, o jos pačios neturi jokių ryšių su Rusija ir šios karu prieš Ukrainą.
Galbūt todėl ir pati I.Šimonytė pripažino, kad teisės aktai nėra iškalti akmenyje – juos galima taisyti ir keisti.
Bet pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kokiems sektoriams šis nutarimas yra skaudžiausias ir kokie galimi nuostoliai. Ministras L.Savickas minėjo, kad jie per metus gali siekti net 250 mln. eurų.
Tiesa, politiką netrukus pataisė SEB banko ekonomistas T.Povilauskas: remiantis statistikos duomenimis, reglamento priede minimų prekių eksportas per dešimt 2024 metų mėnesių siekė 720 mln. eurų, vien lietuviškos kilmės – 477 mln. eurų. Iš pastarojo skaičiaus 203 mln. eurų siekė eksportas į ES, 124 mln. eurų – į partnerėmis laikomas šalis, 71 mln. eurų – į Ukrainą.
Tad lieka jau ne 250 mln., bet 79 mln. eurų, nors ši suma irgi gana solidi.
„Iš tų trečiųjų šalių pagrindinės rinkos yra Jungtiniai Arabų Emyratai, Meksika, Pietų Afrika, Indija, Brazilija, Singapūras. Pagrindinės prekės – balso, vaizdo ar kitų duomenų priėmimo, keitimo ir perdavimo arba atkūrimo aparatūra (visokie modemai) ir radionavigaciniai imtuvai. Ir nesunku atsekti, kad „Teltonika“ yra viena didesnių tokių prekių gamintojų ir eksportuotojų ir jai nepelnytai skauda“, – komentavo T.Povilauskas.
Vyriausybės nutarimo kritikai teigia, kad taip elgdamasi Lietuva išsiskiria iš kitų ES valstybių.
Iš dalies tai tiesa, juolab kad mūsų šalis, skirtingai nei dauguma Bendrijos narių, yra įvedusi ir draudimą dvigubos paskirties prekes į Kaliningrado sritį bei Baltarusiją gabenti sunkvežimiais. Tai buvo padaryta 2023 metų birželį – iškart po to, kai „Laisvosios Europos“ radijo atliktas tyrimas parodė, kad vakarietiška technika į Rusiją masiškai vežama per Klaipėdos uostą.
Taigi toks buvusios Vyriausybės elgesys atrodo lyg ir logiškas, nes Lietuva yra paribio valstybė, kuri ribojasi su agresore ir jos sąjungininke.
Kita vertus, uždraudus gabenti elektronikos ar kitokius gaminius oro transportu, tarkime, į Pietų Ameriką, Aziją ar arabų šalis, iš esmės kertama šaka, ant kurios visi sėdime, – įmonės lieka be pajamų, sumoka mažiau mokesčių ir pan.
Koks gali būti optimalus sprendimas? Antai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento V.Janulevičiaus nuomone, trečiosiose šalyse dirbantys mūsų diplomatai galėtų ten stebėti, ar lietuviškos prekės per tarpininkus nėra perduodamos Rusijai.
Kartu gali būti taikomas ir pasitikėjimo verslu testas. Jei įmonė deklaruoja, kad jos produkcija tikrai naudojama trečiosiose šalyse ir nepatenka į tas, kurioms taikomos sankcijos, tuomet kartkartėmis galima rengti patikrinimus.
Nustačius pažeidimų gali būti taikomos kad ir griežčiausios bausmės, tačiau jų neradus tokia veikla būtų laikoma visiškai teisėta.
Be to, muitininkai bei kiti pareigūnai turėtų atidžiau tikrinti ne vien eksportuojančius gamintojus, bet ir prekybininkus, kurie, pažeisdami nustatytas taisykles, rizikuoja kur kas mažiau nei gamybos bendrovės.
Lietuvos diplomatai taip pat turėtų aktyviau veikti ir ES lygiu, kad būtų priimti bendri sprendimai dėl eksporto į šalis, kurioms taikomos sankcijos.
Juk, kaip rodo ekonomisto T.Povilausko pateikti duomenys, didelė dalis Vyriausybės nutarime minimų prekių yra nelietuviškos kilmės, tad iš esmės tai yra reeksportas.
Todėl idėja koreguoti dabartinę tvarką, ko gero, yra protinga. Tik klausimas, ar bus tinkamai suderinti verslo ir saugumo interesai.
