Ant vandenvietės iškils plokščių gamykla – ar tai svarbiau nei visos sostinės saugumas? Stebisi, kodėl užsieniečiams atiduodama Lietuvai strategiškai naudinga teritorija

Investicijos, keli šimtai darbo vietų – svarbiau nei visos sostinės saugumas. Tokia mintis peršasi pažvelgus į istoriją Pagiriuose (Vilniaus r.).

Čia jau verda žemės darbai, vietoj buvusių šiltnamių formuojamas sklypas, kuriame turėtų iškilti vienos didžiausių medžio plaušo plokščių gamintojų iš Vokietijos bendrovės „Homanit“ gamykla.

Dėl to verslininkai siekia gerokai sumažinti Pagirių vandenvietės, kuri galėtų tenkinti pusę sostinės geriamojo vandens poreikio, apsaugos zoną.

O bendrovė „Vilniaus vandenys“ kalba apie naujų rezervinių vandenviečių, kurios būtinos nelaimės Astravo atominėje elektrinėje atveju, poreikį. Pagirių vandenvietė tam puikiausiai tiktų, nes ji yra ne Neries, o Vokės upės baseine.

Dar 2018-aisiais Aplinkos ministerija tikino, kad teritorijoje Pagiriuose planuojamai veiklai taikomi apribojimai dėl pavojingų medžiagų, o medienos plokščių gamyboje naudojami įvairūs tirpikliai, fenoliai, pesticidai, arsenas, boras ir kitos cheminės medžiagos.

„Visos šios medžiagos yra ne tiktai cheminės, bet dar ir pavojingos cheminės medžiagos. Ar šių medžiagų naudojimas gali turėti įtakos požeminio vandens išteklių kokybei, priklauso nuo to, koks bus gamybos procesas – ar yra galimybė šioms medžiagoms patekti į aplinką“, – rašė Aplinkos ministerija.

Tokio atsakymo sulaukė agentūra „Investuok Lietuvoje“, kuri labiausiai rūpinosi „Homanit“ statybomis Pagiriuose.

„Homanit“ dėl to savo ketinimų neatsisakė ir bendrovės „Vilniaus hidrogeologija“ paprašė įvertinti ir perskaičiuoti Pagirių vandenvietės požeminio vandens eksploatacinius išteklius ir apsaugos zoną.

Pagirių bendruomenės atstovas Vytautas Vyskupaitis stebėjosi: dar prieš porą metų vandenvietės apsaugos zonoje esančio vieno sklypo savininkai prašė pakeisti žemės paskirtį ir Vilniaus apygardos administracinis teismas uždraudė tai daryti.

Tada ir įmonės „Vilniaus vandenys“ atstovai dėstė, kad Pagirių vandenvietė yra labai svarbi ir reikalinga.

„Paprastiems piliečiams vandenvietės apsaugos zonoje veikla uždrausta. Bet kai to paprašė „Homanit“, nei Lietuvos geologijos tarnybai, nei „Vilniaus vandenims“ klausimų nekilo“, – kalbėjo V.Vyskupaitis.

Rengiant dokumentus būsimos gamyklos statyboms per Pagirių vandenvietės apsaugos zoną net suplanuota geležinkelio nuo Vaidotų stoties atšaka. Taip atsirado pagrindas sumažinti apsaugos zoną.

Geležinkelis nurodytas tiktai ikiprojektiniuose pasiūlymuose, jokių konkrečių jo tiesimo terminų nėra.

Pagirių bendruomenė apskritai abejoja, ar geležinkelio atšakai link būsimos gamyklos nutiesti yra techninės galimybės. Tam reikėtų tilto per Vokės upę, geležinkelis turėtų kirsti kelią, priartėti prie pat gyvenamųjų namų, pakilti stačiu šlaitu.

Abejones sustiprino ir „Lietuvos geležinkelių“ Techninės plėtros departamento direktoriaus Martyno Gedaminsko informacija, kad įmonė nėra Pagiriuose inicijavusi geležinkelio jungties projektinių pasiūlymų, teritorijų planavimo dokumentų rengimo.

„Vilniaus vandenys“ nurodė, kad informacija apie vandenvietės apsaugos zonos sumažinimą geležinkelio sąskaita yra konfidenciali.

Tuo metu Pagiriuose už valstybės lėšas jau tiesiamas kelias link būsimos gamyklos, nors Vilniaus rajono savivaldybė tikino, kad juo galės naudotis ir gyventojai.

„Kur juo važiuosi? Gyventojams šis kelias visiškai nereikalingas. Aišku kaip dieną – jis skirtas „Homanit“ ir dar kelioms nedidelėms įmonėms, kurios įsikurs Pagirių pramonės parke“, – teigė V.Vyskupaitis.

Pagirių vandenvietė yra antra pagal dydį tarp „Vilniaus vandenų“ eksploatuojamų vandenviečių ir yra svarbi bendros vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemos dalis. Jos debitas – 101 kubinis metras per parą. Svarbu ir tai, kad Pagirių vandenvietė, skirtingai nei kitos vandenvietės, iš kurių vanduo tiekiamas sostinei, yra toliau nuo miesto.

Tačiau kilus triukšmui ne kartą savo poziciją keitusi įmonė „Vilniaus vandenys“ pareiškė, kad Pagirių vandenvietė – tai tik viena iš vandenviečių, kuri yra ne Neries upės baseine.

„Todėl Astravo atominės elektrinės nelaimės atveju ji galėtų būti naudojama tik kaip vienas iš alternatyvių vandens šaltinių“, – teigė „Vilniaus vandenų“ Gamybos tarnybos direktorius Tadas Kazlauskas.

Įmonė eksploatuoja 34 vandenvietes ir dar neseniai aiškino, kad įvykus avarijai Vilnius neliktų be vandens, nes tokiam scenarijui pasiruošta.

Bet kai vandens tiekėjai pradėjo kalbėti apie rezervinių vandenviečių paiešką, paaiškėjo, kad jokio plano kol kas nėra.

Lietuvos geologijos tarnyba yra sumaniusi Pagirių vandenvietę apskritai išbraukti iš požeminio vandens registro, nors nenurodė, kuo vadovaujasi siūlydama tokį keistą žingsnį.

Juolab kad to padaryti ši tarnyba ir neturi galių. Išbraukti vandenvietę iš registro galima tik priėmus atitinkamą Seimo nutarimą. Prieš tai turi būti atlikti vandenvietės išteklių tyrimai.

Lietuvos geologijos tarnyba Pagirių vandenvietės išteklių tyrimo nėra atlikusi.

Beje, įmonė „Vilniaus vandenys“ iki šiol nėra atsisakiusi nė vienos iš turimų vandenviečių.

Apie tai, kad ne tik Pagiriuose dėl miesto, pramonės plėtros vyksta pavojingas vandenviečių apsaugos zonų sumažinimo procesas, buvo užsiminusi ir Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja Jurga Arustienė.

„Vilnius – ne vienintelis miestas, kur kyla konfliktų dėl vandenviečių apsaugos zonų. Jas pastumti nori tie, kurie planuoja pramonės įmonių plėtrą, bet labiausiai – gyvenamojo sektoriaus plėtotojai.

Kadangi upių slėniuose įsikūrusios vandenvietės dažniausiai būna atviros, joms reikia didelių apsaugos zonų. Į tas apsaugos zonas labai nori ateiti ne tik pramonė, bet ir gyventojai. Juolab kad jos dažniausiai – vaizdingose vietovėse.

Tie konfliktai nuolat vyksta, pastebiu, kad norima išstumti vandenvietes jau ne tik iš miesto centro“, – kalbėjo J.Arustienė.

Bendrovės „Homanit Lietuva“ direktorius Andrius Ostrauskas aiškino, kad vertinant poveikį aplinkai bus atliktas triukšmo ir taršos modeliavimas. Įmonė pažadėjo imtis priemonių, kad už gamyklos ribų būtų suvaldytas ne tik triukšmas, bet ir kvapai, dulkės.

Jo žodžiais, Pagirių gyventojai neturėtų baimintis ir dėl sumažintos vandenvietės apsaugos zonos.

Esą likusių gręžinių užtenka patenkinti didesnius ir vandens rezervo, ir gyventojų bei valstybės poreikius, net jei Astravo atominėje elektrinėje įvyktų incidentas.

„Vilniaus vandenų“ atstovė Renata Smalskė neatsakė į klausimą, ar įmonė jau turi geležinkelio atšakos, dėl kurios mažinama vandenvietės apsaugos zona, projektinius pasiūlymus.

Be atsakymo liko ir klausimas, ar Pagirių vandenvietė vienintelė, kurios apsaugos zona sumažinama.

Anot jos, teritorija, kur statoma „Homanit“ gamykla, yra Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių sankirtoje, tad naujo investuotojo atėjimu buvo suinteresuotos abi savivaldybės. R.Smalskė tikino, kad savivaldybių atstovai turi visą informaciją apie investuotoją, būsimą jo veiklą, veiksmus taršai užkardyti.

„Mes, „Vilniaus vandenų“ atstovai, išklausę poreikį, turėjome įvertinti, ar vandenviečių apsaugos zonų perskirstymas būtų galimas techniškai, ekonomiškai naudingas, nebūtų pažeistas bendras visuomeninis interesas – įvertinta įtaka iš vandenvietės tiekiamo vandens kokybei.

Todėl buvo atlikta Pagirių vandenvietės požeminio vandens išteklių ir apsaugos zonos žvalgymo bei perskaičiavimo studija“, – pasakojo R.Smalskė.

Studijoje buvo įvertinta, kaip vyktų vandens tiekimas sumažinus šiaurinę vandenvietės dalį, tačiau veiklą tęsiant pietinėje dalyje, kuri esą kur kas perspektyvesnė už šiaurinę, pagrindinis jos privalumas – našumas.

Tad, R.Smalskės žodžiais, kalbama ne apie vandenvietės zonos sumažinimą, o apie zonų perskirstymą, kai vienoje vietoje apsaugos zona sumažinama, tačiau kitoje vietoje suformuojamas papildomas sklypas vandenvietei.

Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas prieš porą savaičių kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas skirti lėšų galimybių studijai, kuri įvertintų Neries upės užteršimo riziką ir radiacinės taršos poveikį požeminiams vandenims Astravo atominės elektrinės avarijos atveju.

„Kalbant apie padarinių valdymą Astravo atominės elektrinės avarijos atveju, geriamojo vandens tiekimo gyventojams užtikrinimas kol kas yra silpniausia grandis. Nemažai išteklių skirta trumpojo laikotarpio priemonėms ir pasiruošimui, tačiau į tokias sritis kaip vandentvarka, kurios, tikėtina, būtų smarkiai paveiktos ilguoju periodu, ankstesnė Vyriausybė neinvestavo, todėl kreipiausi į dabartinės Vidaus reikalų ministerijos vadovybę su prašymu padėti išspręsti mokslinių tyrimų apie galimos radiacinės taršos plitimą Neries upe trūkumą“, – paaiškino V.Benkunskas.

Pirminiais tyrimais, avarijos elektrinėje atveju užterštas Neries vanduo, kuriuo aušinamas reaktorius, į pirmąsias Vilniaus naudojamas vandenvietes patektų po 10–12 valandų, o vėliau užterštų ir kitus gręžinius ne tik sostinėje, bet ir kitose gyvenvietėse.

Numatyta, kad Neries upės radiacinės taršos atveju būtų būtina keisti miesto geriamojo vandens tiekimo schemą ir vandens tiekimo teritorijų ribas ir padidinti vandens tiekimą iš vandenviečių, kurios, kaip Pagiriuose, nepatenka į Neries upės baseiną.