Vilniuje studijuojantis Egidijus ketina tapti maisto technologu. Vaikinas jau turi virėjo profesiją, kelis mėnesius darbavosi virėju kavinėje Šiauliuose.
„Darbas sunkus. Reikia ištvermės. Būdavo dienų, kai nerasdavau laiko ir vandens atsigerti. Rinkdamasis mokytis virėju, nuvertinau sunkumus: buvo sunkiau, nei tikėjausi. Kam iš pažįstamų teko paragauti, ką tai reiškia, niekas nebuvo sužavėtas. Tiesa, priežastis ne visada buvo fizinis krūvis. Buvo ir tokių, kurie virėjo profesiją rinkosi tik todėl, kad reikėjo kažkur mokytis“, - lrytas.lt pasakojo vaikinas.
Egidijus atviras: būti virėju jis niekada nesvajojo. Tai tebuvo laiptelis siekiant maisto technologo specialybės.
„Čia ir darbuotojų paklausa yra, ir alga nepalyginamai didesnė. Virėjas, jei jis nėra vyresnysis, gaus minimumą, o technologas gali tikėtis 3 tūkst. litų atlyginimo „ant popieriaus“, - kalbėjo Egidijus.
Tiesa, jis įsitikino, kad ir virėjui rasti darbą nėra vargo. Besimokydamas Vilniuje vaikinas dairėsi darbo, kurį būtų įmanoma suderinti su studijomis. „Kiek siųsdavau CV pretenduodamas, pavyzdžiui, į padavėjo vietą, sulaukdavau atsakymo, jog turėdamas virėjo specialybę ir studijuodamas maisto pramonę esu kviečiamas dirbti virėju“, - kalbėjo studentas.
Lietuvos darbo biržos atstovė Milda Jankauskienė pasakojo apie kitą atvejį, kai virėjo mokslus baigęs vaikinas vis dėlto pasuko ne tuo keliu.
„Kol mokėsi, labai tuo džiaugėsi. Tačiau kai nuėjo į darbą ir gavo skusti morkas, pasijuto neįvertintas. Metė virėjo darbą ir nusprendė būti barmenu, - pasakojo pašnekovė. - Jauni žmonės paprastai jaučiasi galintys nuveikti daugiau, jie nenusiteikę pereiti mokymosi etapo“.
Nekintantis sąrašas
Virėjai – viena profesijų, kurios nuolat figūruoja Darbo biržos sudaromuose trūkstamų darbuotojų sąrašuose.
Pernai metais darbo rinkoje didžiausias galimybes įsidarbinti be virėjų turėjo pardavėjai, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių transporto priemonių vairuotojai, lengvųjų automobilių vairuotojai, iš specialistų – pardavimo vadybininkai, architektai, miestų ir kelių projektuotojai ir administracijos sekretoriai.
„Nepaisant to, kad vairuotojais lyg ir galėtų dirbti daug žmonių, įmonėms sunku atrasti patikimų darbuotojų. Daug jų išvyksta uždarbiauti į užsienį, nes šiam darbui nereikia mokėti užsienio kalbos, o atlyginimai ten žymiai didesni. Su virėjais situacija panaši“, - svarstė cvmarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė.
Ji atkreipė dėmesį, kad maitinimo įstaigose, kaip ir pardavimų-pirkimų srityje, darbuotojai dažnai keičiasi, nes ne visi ištveria nuolatinį stresą. Be to, čia paprastai dirba jauni žmonės, kurie dažniau keičia darbą.
Tarptautinės verslo konsultacijų kompanijos „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovas Baltijos šalims Eligijus Kajieta aiškino, jog prekybininkų paklausa kyla atsigaunant ekonomikai. Mat būtent prekybininkų suskumba ieškoti išduobės išlipusios kompanijos.
„Verslai dėl naujų darbo vietų yra atsargūs, o pardavimų pozicija – ne tokia rizikinga. Pardavimų vadybininkas savaime virs naujomis pardavimų pajamomis. Be to, pardavimų vadybininkų didesnę atlyginimų proporciją nei kitų profesijų žmonių sudaro darbo rezultatai“, - lrytas.lt kalbėjo E.Kajieta.
Darbas neįvertinamas
Vilnietė Inga trejus metus išdirbo vienoje žinomoje siuvimo įmonėje, tačiau vasarą metusi darbą išėjo mokytis kosmetologės visažistės profesijos, o apie siuvėjos darbą net pagalvoti nebenori.
Dirbusi nuo 7 ryto iki 16 val. moteris mėnesio gale skaičiuodavo grašius – būdavo, kad darbdavys neišmokėdavo ir minimalios algos.
„Darbinantis buvome sutarę, kad gausiu tiek, kiek užsidirbsiu atskaičius mokesčius. Jau iš pat pradžių buvo labai prastai – uždirbdavome po 500-600 litų. Vėliau situacija visai pasikeitė – siuvėjos uždirbdavo ir po 2 tūkst. litų. Tačiau parėjusių metų pradžioje įkainius už atliktą darbą pradėjo mažinti ir grįžome prie „minimumo“. O jei atsitikdavo taip, kad minimaliai algai išdirbio nepakakdavo, reikėdavo dirbti viršvalandžius ar eiti nemokamų atostogų“, - pasakojo Inga.
Jei įmonė užsakymų neturėdavo ar jie būdavo menki, tą pajusdavo ir siuvėjos – darbdavys kirsdavo per įkainius. Inga skaičiuoja: jei viena operacija – pavyzdžiui, sijono šoninių siūlių apmėtymas overloku – įkainotas 15 centų už vieną drabužį, o įmonės užsakymas – 300 sijonų, siuvėja susirenka katino ašaras.
Tačiau net ir tuo atveju, kai darbdavys užsakymų turėdavo į valias, susikrauti turtų siuvėjoms nepavykdavo. Anot pašnekovės, jei tik parodai, kad gebi gerai ir sparčiai dirbti, tau įkainį už atliktą darbą sumažins taip, kad vienaip ar kitaip normalios algos nesusirinksi.
Lietuvos darbo biržos atstovė M.Jankauskienė menką atlygį mini tarp priežasčių, kodėl darbdaviams nesiseka surasti kai kurių profesijų darbuotojų.
Be to, pardavėjų, virėjų darbas susijęs su sezoniškumu. Jei tenka išvykti toliau nuo namų, paprastai tai sulaiko šeimas turinčius darbuotojus.
