Pirmą sykį vienas visame pasaulyje veikiančios kompanijos vadovų Lietuvoje lankėsi prieš dešimtmetį, kai reikėjo nuspręsti – investuoti mūsų šalyje ar ne.
Dabar verslininkas grįžo, kad įvertintų, kur įmonė atsidūrė per tą laiką.
„Tuo, ką pamačiau, esu labai patenkintas. Vilnius gali būti pavyzdys kitoms Baltijos šalims.
Vertinant pagal reklamos infrastruktūrą Vilnių galima priskirti prie aukščiausios pasaulio miestų klasės”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo J.F.Decaux.
– Kokį įspūdį jums, kaip reklamos specialistui, paliko Vilnius?
– Labai gerą. Vilniuje parengtas specialusis planas, kurio laikomasi. Tai leidžia tinkamai reguliuoti, kur turėtų būti reklama, o kur jos nereikia.
Pagal mažąją reklamos architektūrą Vilnius – pasaulinio lygio miestas. Ne vienas Vakarų Europos miestas negali pasigirti tuo, ką turi Lietuvos sostinė.
Vaizdas būtų dar geresnis, jeigu būtų atnaujinti didžiojo reklamos formato stendai.
Daugelio jų konstrukcijos pasenusios, o savininkai nenoriai investuoja.
Mus domina ilgalaikiai planai. Vos pradėję dirbti Lietuvoje praradome dalį pinigų: investavęs į mažąją architektūrą, kuri nėra pigi, išsyk pinigų nesusigrąžini. Pavyzdžiui, Kaunas mus domintų tik tuo atveju, jeigu pasiūlytų galimybę investuoti ilgam laikotarpiui.
– Veikiate tokiose didžiulėse rinkose kaip Rusija, Brazilija, JAV. Kam jums tokios mažos šalys kaip Lietuva?
– Lietuvoje turime gražiausią vadovę iš visos grupės. (Juokiasi.)
Dėl krizės visa reklamos rinka smuko 50 procentų, užtat Baltijos šalys „JCDecaux” grupėje pasirodė geriausiai.
Iš 3,5 mlrd. JAV dolerių pajamų trečdalį gauname kylančiose rinkose, kurioms priskiriame ir Lietuvą.
Beje, Baltijos šalys buvo sparčiausiai augančios iš kylančių rinkų. Kita vertus, Lietuva mums – vartai į Rusijos rinką.
– Ar lauko reklama turėtų susilieti su miesto architektūra, ar, priešingai, išsiskirti?
– Mano nuomone, mažoji reklamos architektūra turėtų susilieti su miesto architektūra, nebūti įkyri ir nedominuoti.
Pavyzdžiui, autobusų stotelės Vilniuje prie Katedros ar Šv.Onos bažnyčios turi būti tokios, kad netrukdytų žiūrėti į architektūros paminklus, o reklamos plokštuma būtų pastebėta praeivių ir automobilių vairuotojų.
Stiklas, iš kurio sukonstruota autobusų stotelė, leidžia žvelgti kiaurai. Mano supratimu, taip ir turi atrodyti mažoji architektūra, skirta reklamai.
Beje, Vilnius šiuo požiūriu labai panašus į Paryžių. Kiek pastebėjau, miestai, turintys istorinių pastatų (Vilnius, Paryžius, Praha), renkasi tokias mažosios architektūros formas, kurios tarsi išnyksta ir neužgožia aplinkos.
Tačiau sprendimas priklauso miesto architektams, kurių požiūris su manuoju ne visada sutampa.
Pavyzdžiui, Čikagos architektai pageidavo gerokai masyvesnių autobusų stotelių.
Manau, kad mažosios architektūros formos miestui turėtų tikti ir po penkiolikos metų. Tačiau jeigu nusprendžiama priešingai, galime pasiūlyti ir labai madingų sprendimų.
– Kuriais atvejais lauko reklama pradeda kenkti miestui?
– Paklausėte, ir išsyk prisiminiau Maskvą.
Anksčiau tai buvo savotiškos džiunglės. Kol padėtis nesikeitė, mes ten neinvestavome. Visa tai kenkė miestui: kai reklamos per daug, skelbimai pasimeta, niekas neišsiskiria.
Maskvoje tiek daug reklamos triukšmo, kad miesto meras žada panaikinti net 40 proc. sostinėje esančių reklamos statinių.
Vertinu tai, kad Vilnius turi specialųjį planą, kuris numato, kad miesto centre reklamai negali būti skirta daugiau nei keturi kvadratiniai metrai, o tarp skelbimų turi būti 25 metrų atstumas.
Tai apsaugo miesto centrą nuo didžiulių reklamos stendų, kurių vieta – pakeliui į miesto širdį, bet ne joje. O Maskvoje netgi Raudonojoje aikštėje yra tekę matyti didžiulę „Rolex” reklamą.
Vos pradėjus dirbti Vilniuje irgi buvo kiek chaotiška padėtis, tačiau ji buvo nepalyginti geresnė nei Maskvoje. Priešingu atveju mes nebūtume žengę į Lietuvos rinką: kai rinkoje dalyvių pernelyg daug, kai ji pasidalyta, labai sudėtinga pakeisti padėtį.
Kai mieste gausu pigių reklamos stendų, mes, siūlydami reklamą ant gerokai brangesnių įrenginių, nepajėgiame konkuruoti kainomis. Apskritai kalbant apie lauko reklamą Vilnius užtikrintai lenkia ir Maskvą, ir Sankt Peterburgą.
– Kokį miestą rodytumėte kaip pavyzdį, kur lauko reklama ir miesto veidas dera geriausiai?
– Paryžių. Kai Niujorko meras nori susidaryti įspūdį, kaip turėtų elgtis jo miestas dėl reklamos, jis atvyksta į Paryžių.
Paryžiuje skelbimų lentos su besikeičiančiomis reklamomis atsirado 1986-aisiais, Didžiojoje Britanijoje jos pasirodė tiktai 2000 metais.
Būtent Paryžiuje atsirado galimybė reklamos užsakovams susitarti dėl ploto savaitei, nors JAV sutartys sudaromos tiktai mėnesiui.
Daugelį mūsų naujovių su retomis išimtimis pirmiausia pamato Paryžius. Tik skaitmeninis reklamos formatas pirmiausia buvo išbandytas Didžiojoje Britanijoje, o dviračių nuoma – Vienoje.
Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, lauko reklama užima 7,5 proc. rinkos. Prancūzijoje ši dalis didesnė – 12 procentų. Taip yra todėl, kad prancūzai noriai priima naujoves.
– Stebint lauko reklamos pokyčius kyla mintis, kad tokia reklama neatsiejama nuo įvairių naujovių. Ko laukti toliau?
– Elektrinių dviračių. Tai turėtų būti kita mūsų rinkai pasiūlyta naujovė.
Popierinius plakatus vis dažniau keis skaitmeniniai, o tose vietose, kur praeivių srautas didelis, atsiras galimybė reklamos plotą parduoti valandai ar dienai.
Rytą pusryčiauti „McDonald’s” kvies vienokiu skelbimu, pietauti – jau kitokiu.
Turime būti lankstūs, jei norime konkuruoti su internetu. Jis verčia visas informavimo priemones tapti kūrybiškesnes, lankstesnes.
– Kaip atsitiko, kad sukatės lauko reklamos versle?
– „JCDecaux” kompaniją prieš 49 metus įkūrė mano tėvas. Jis sumanė infrastruktūros koncepciją, kuri miestui nekainuoja, o kompanija pinigus uždirba iš reklamos užsakovų.
Tai buvo naujas verslo modelis, kuris šiandien išplito visame pasaulyje.
1982-aisiais, kai „JCDecaux” veikė tik Prancūzijoje, prie kompanijos prisijungiau aš ir persikėliau į Vokietiją. Dabar „JCDecaux” veikia 57-iose pasaulio šalyse.
73 procentai įmonės priklauso dviem mano broliams ir man. Tai šeimos verslas.
Pas mus dirba 200 inžinierių, kurie kuria rytojaus miestą. Pavyzdžiui, kai 1986 metais Paryžiui vadovavo Jacques’as Chiracas, jis kreipėsi į „JCDecaux”, kad sukurtume automatinius lauko tualetus.
Po pasaulį pasklidusi dviračių nuoma – taip pat mūsų idėja.
Vien Paryžiuje važinėja 25 tūkstančiai dviračių, kuriais kas dieną pasinaudoja 300 tūkstančių žmonių – kone pusė Vilniaus gyventojų.
Dviračių nuomos sistema Lietuvos sostinėje pradėta taikyti panašiu metu kaip ir Kazanėje.
Dabar dėl to tariamės su Maskva, o Vilnių Sankt Peterburgo vadovams rodau kaip pavyzdį.
– Jei nebūtumėte dirbęs reklamos srityje, kuo būtumėte tapęs?
– „Formulės 1” lenktynininku. Apie tai svajojau, kai buvau berniukas.
