Ūkininkai ėmė vis dažniau pastebėti, kad pirkėjai vietoj to, kad kaip anksčiau, pirktų maišais kopūstus raugimui, ima prašyti gatavo produkto.
Viena, sako J.Navickienė, žmonės neturi laiko, antra, mieste renovavus namus, neturi kur raugintų kopūstų laikyti. „Daug kas pamini, kad net ir raugintų agurkų neturi padėti, o juk kopūstams labai svarbi temperatūra. Net jei spalį, lapkritį šilta, mes patys neraugiame, nes supūva“, – paaiškina ūkininkė.
Tik paties kopūstų raugimo – keli mėnesiai žiemą. Visa kita – daržovių auginimas.
„Šiais metais vėluojam – jei įprastai darbymetis prasidėdavo vasario pradžioje, tai šiemet atsiliekame“, – sako Robertas, o Jolanta vardija: jau pasėti ankstyvųjų ir vidutinių kopūstų daigai, dabar pradės sėti vėlyvuosius.
Bet darbymetis Navickams prasideda svogūnų laiškais, kuriuos augina daugiau nei 10 arų užimančiuose šiltnamiuose. Čia sėja ir paprikas, čili pipirus, pomidorus. Prekiauja tiek daigais, tiek ir pačiomis daržovėmis. Po to sėja kopūstus, ir žiedinius, ir brokolius. Paskui prasideda cukinijos, moliūgai. „Cukinijas puikiai perka – mes brangiai neprašome, o jos labai derlingos. Pirkėjai labai ieško žalumos. Gegužę jau turime šviežių agurkų“, – vardija J.Navickienė.
„Vienais metais sausio mėnesį priauginome svogūnų laiškų – niekam nereikėjo. Per anksti. Dar buvo 15 laipsnių šalčio. Sakom – aplenksime lenkus. Lenkus iš tikrųjų aplenkėme, bet kad niekam to nereikėjo“, – juokiasi Robertas.
Navickai augina labai įvairias daržoves. Sako, su viena rūšimi labai greitai bankrutuotų. Ir vis atranda kažką naujo. „Pastarnokai, petražolių šaknys pasitvirtino. Šitos labai sveika ir oj kaip tinka mėsos troškiniams! Yra pirkėjų, kurie ir penkis kilogramus pasiims“, – kalba moteris.
„O pastarnoką plonai supjaustai, dedi vieni sluoksniu ant keptuvės, pakepi, kol paruduoja, druskyte pabarstai – tinka ir kaip desertas, ir kaip užkanda. Žmonės ir su bulvių koše daro. Visur tinka – nesugadintų skonio niekur“, – savo patarimų duoda R.Navickas.
Suktis ūkyje Jolantai ir Robertu padeda sūnus – tvarkosi taip, kad, kaip sakė moteris, visi turėtų darbo ir turėtų iš ko gyventi. Viską, ką išaugina, parduoda Dusetų, Zarasų ir Visagino turguose. Jei būtų paklausa, įstengtų samdyti darbuotojų ir ūkį plėsti. Tik kad valgytojų mažėja.
„Raugiame ir agurkų – šiek tiek pabandome. Idėjų turime, tik ar bus valgytojų? Jų kiekvienais metais mažėja“, – pastebėjimu dalijasi ūkininkė.
Robertas priduria: „Nebėra dėl ko stengtis – nebėra kam pirkti, žmonių mažai. Palyginus su tuo, kiek jų būdavo, kai pradėjome prekiauti, žymiai sumažėjo. Visi išsilakstė“.
Pasikeitė ir jųdviejų požiūris: jų veikloje sudėtingiausias metas – būtent dabar, kai reikia keltis naktį, žiūrėti, kad šiltnamius šildančios krosnys neužgestų, kad neprirūktų. „Bet visada visur vėluojam, niekur nespėjam ir visada gaunas taip, kaip gaunas. Bet jau nebesinervinam dėl to. Anksčiau iš tiesų labai dėl to išgyvendavome – ar čia spėsi, ar nespėsi? O dabar galvojam – daryk, kaip tu nori, o bus taip, kaip turi būti – nuo tavęs niekas nepriklauso“, – pasakoja R.Navickas.
Į Zarasų kraštą pora atsikraustė pamažu. Iš pradžių čia nusipirko du hektarus žemės. „Nors ji mums tuo metu dar visai nerūpėjo“, – tęsia Jolanta. O Robertas juokiasi: „Tėvas liepė nusipirkti – labai gera kaina, gera žemė, pasiimkit ją“.
Taip tuo metu dar gyvendami Panevėžyje Navickai po truputį ėmė ūkininkauti – į Zarasų pusę atvažiuodami savaitgaliais dėl savęs augino daržoves. Po kurio laiko Jolantos tėtis nusprendė atsisakyti žemės ir perrašė ją dukrai. Tai tapo paskata porai vis pagalvoti, kaip iš to miesto, kuriame gyveno kone tris dešimtmečius, pabėgti.
Tuo labiau, kad ir tuose dviejuose, pačių įsigytuose hektaruose, visai neprastai daržovės augo. „Nuo to ir prasidėjo mintys – kodėl mes negalime auginti daugiau?“, – kalba moteris.
Dar visai netrumpai – gal penkerius metus – Jolanta su Robertu taip ir važinėdavo iš Panevėžio į Zarasus. Pamažu iššniukštinėjo, kokias daržoves auginti, suprato, ko pirkėjui reikia, ir kad ne visai teisinga galvoti, jog kaime ir taip žmonės visko savo turi. Šiais metais bus dešimtmetis, kaip gyvuoja Navickų ūkis. Jo šeimininkė neslepia – pirmi treji buvo labai sunkūs.
Negana važinėjimo tarp Zarasų ir Panevėžio, teko mokytis, kaip daržoves auginti.
„Ji iš kaimo, aš iš kaimo – galvojome, viską žinome, viską suprantame. O kai pradėjome auginti daržoves, pasirodo, nieko nežinome. Skaitėme ir mokėmės. Juk reikia viską apie augalus žinoti: kaip kiekvieną užauginti, kaip prižiūrėti, kaip jam išdirbti žemę. Agronomai juk ne vienus metus mokosi“, – pasakoja Robertas.
Nepaisant to, tie penkeri metai neatbaidė. „Mes labai užsispyrę“, – šypsosi R.Navickas, o jo sutuoktinė papildo: „Ir labai norėjome kaime gyventi. Negrįžčiau į miestą, nors galime kad ir dabar tą padaryti“.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
