Svarbu turėti planą
Komunikacijos specialistė Lina Bušinskaitė, diskusijoje atstovavusi specialių ugdymosi poreikių vaikus auginantiems tėvams, džiaugiasi, kad Lietuva eina pažangos keliu ir pagaliau startuos įtraukusis ugdymas.
„Liūdna girdėti diskusijas Seime, kad reikėtų nukelti, atidėti, nes to nereikėtų daryti – aš ir kiti tėvai pritartų, kad turime eiti tik pirmyn. Tos ankstesnės tradicijos, kaip specialiosios mokyklos – viskas tvarkoj su jomis, jos reikalingos tam tikrai etapais, bet yra didelė vaikų ir jaunuolių grupė su įvairiomis negaliomis, kurie nebūtinai ten nori eiti, nes gebėjimai skirtingi.
Kalbant apie ugdymo sistemą – viskas prasideda nuo požiūrio. Nėra neįveikiamų problemų, bet visos pusės turi bendrauti siekiant kuo sėkmingiau integruoti vaiką į ugdymo sistemą. Visada visais atvejais įmanoma rasti sprendimą“, – įsitikinusi Lina.
Pasak jos, norint pasiekti, kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas, reikėtų pradėti nuo tėvų.
„Jie turi turėti aiškų tikslą ir planą, kaip tą tikslą pasiekti. Kai vaikui vienokia ar kitokia diagnozė, kad ir kaip skaudu – reikia su tuo susitaikyti, neneigti, pripažinti sau ir einant į ugdymo įstaigą turėti aiškią žinutę: kokia yra diagnozė, koks sutrikimas, kokie vaiko privalumai, pateikti specialistų rekomendacijas ir pasakyti, kad esame pasiruošę papildomai padirbėti ar kreiptis į kitus ekspertus“, – pataria mama.
Tėvai nepripažįsta
Lektorė, Pozityvios tėvystės laboratorijos įkūrėja, edukologijos mokslų daktarė doc. dr. Sigita Burvytė dirbdama su įtraukiuojo ugdymo temomis susidūrė su paradoksu: norint padėti vaikui, pirmiausiai, reikia padėti tėvams o norint padėti tėvams – reikia įkvėpti pedagogus.
„Pagrindinė problema – tarpusavio santykyje, kai mes nenorime keistis, o norime pakeisti vieni kitus. Mokslininkų tyrimai sako, kad kol nesugebėsime sukurti palaikančio tarpusavio santykio, su kitais ugdymo metodais mums reikėtų palaukti, turime galvoti, kaip užmegzti ryšį. Jei ateina piktas tėtis, nereiškia, kad jis blogas – jis tokiu būdu prašosi mūsų pagalbos. Aišku, prašymo būdas ne pats tinkamiausias. Lygiai tas pats, jei kreipiasi mokytojas su priekaištais – jis prašo pagalbos, nes nebesusitvarko su vidine įtampa. Tieskime pagalbos rankas vieni kitiems“, – sakė doc. dr. S. Burvytė.
Dirbdama su tėvais ji pastebėjo, kad tik iš dešimties vienas jų priima vaiką toks, koks yra, atvirai deklaruoja ir prašo pagalbos. Kiti devyni neigia problemą.
„Jei pats sau nepripažįsti, negali šeimoje sukurti tinkamos aplinkos, taip ir negali perduoti ugdymo įstaigai. Reikėtų pradėti nuo susitarimo, kaip mes tarsimės, kai iškils sunkumas. Dar labai svarbu kiekvieno bendruomenės nario emocinis raštingumas – pagarbus tarpusavio bendravimas ir supratimas kur mes einame“, – vardijo ekspertė.
Vertybės – ne tik lozungai
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja Gintarė Šatė kartu su kolegomis dažnai lankosi ugdymo įstaigomis ir pataria, kaip reikėtų spręsti iššūkius, kylančius su įtrauktimi.
„Nors per penkerius metus konsultavome daug įstaigų, ar jos po mūsų vizitų labiau pasiruošė įtraukiajam ugdymui? Deja, nelabai. Kas tai lemia? Visų pirma, sėkmė atsiranda ten, kur yra lyderystė – jaučiamas mokyklos vadovo požiūris, noras keistis, mokytojų palaikymas ir skatinimas tai daryti. Antra, bėda yra demotyvuoti mokytojai – jie bando įvairius metodus, jie nesuveikia ir jie nuleidžia rankas. Dirbant su vyresniais vaikais, dažnai nepasinaudojama galimybė pasiklausti jų nuomonės – kur jiems geriau sėdėti, kaip geriau pateikti informaciją ir kokia sensorinė pertrauka jam labiau patiktų? Mes per mažai vaikus įtraukiame į šį problemų sprendimą ir įtraukties koncepto tobulinimą“, – įsitikinusi
Specialistės nuomone, sėkmingas įtraukusis ugdymas prasideda nuo susitarimo: kokia mokyklos vizija.
„Įtraukusis ugdymas dažnai yra minima viena iš vertybinių nuostatų, bet mes tik prisirašome lozungų savo internetinėse svetainėse ir dokumentuose. Pirmiausiai reikėtų ją išsikelti, pripažinti, įvardinti vertybes, kurios skatina mus spręsti ją ir randama būdus tai padaryti. Visiški įtraukties lyderiai – Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinė mokykla. Ar esate girdėję, kaip kalba jų direktorius? Jis sako, o kas čia sudėtingo? Jiems tai paprasta, o kodėl? Nes jie yra susitarę. Jie turi aiškų pagrindą, ko jie nori savo mokykloje. Nuo to reikėtų pradėti“, – diskusijoje kalbėjo G.Šatė.
Padėtų atmintinės
VDU Švietimo akademijos profesorė, Europos komisijos Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė įsitikinusi, kad jei galvosime apie dėmesį kiekvienam – turėsime daug aktualesnį ir šiandien atitinkantį požiūrį.
„Labai svarbu, kad būtų susitarta iki detalių. Pavyzdžiui, gera priemonė galėtų būti atmintinės, ką kiekvienu atveju daro mokytojas, mokytojo padėjėjas, ką kiti specialistai. Tai būtų pagrindas apie ką informuojami tėvai, nes dabar didelis klausimas ir yra jų požiūris, nes retas supranta realią situaciją“, – idėja dalijosi profesorė.
Diskusiją „ „Įtraukusis ugdymas: kaip keisti požiūrį į vaiką?“ moderavo VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja doc. dr. Ilona Tandzegolskienė-Bielaglovė.
