Dvikalbiai šių dienų vaikai: pedagogė pataria, ką daryti, jei atžala nenori skaityti lietuviškai

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vyresniųjų klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurgita Palikevičiūtė irgi dažnai iš moksleivių girdi, kad angliškai jiems skaityti lengviau nei lietuviškai.

„Ir ne tik skaityti, bet ir dėstyti mintis bei rašyti“, – patikslina mokytoja.

Jos vertinimu, daugiausia įtakos tam turi veiklos ir disciplinos, kurioms vaikai ieško papildomos informacijos: „Informacija anglų kalba dažnu atveju yra pasiekiama greičiau ir lengviau, o jei skaitoma mokslinė literatūra, anglišką leidinį mokiniai kartais renkasi ir dėl to, kad lietuviškai trūksta gerų vertimų ir tikslių terminų atitikmenų“.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientė Gustė Malinauskaitė, 100-tukus šiemet pelniusi iš anglų kalbos bei matematikos egzaminų, ir vos keliais balais mažiau – iš lietuvių bei istorijos, kaip tik dėl mokytojos minėtų priežasčių irgi seniai prisijaukino anglų kalbą. Pasak būsimosios Prancūzijos „Sciences Po“ universiteto politologijos pirmakursės, motyvacija mokytis anglų kalbą ypač sustiprėja moksleiviams pradėjus galvoti apie specialybės pasirinkimą ir būsimą karjerą, o mokymąsi pagreitina ir tai, kad anglų kalbos daug yra ir jų kasdienybėje. Anglų kalba ne tik skaitoma įvairi literatūra, bet ir žiūrimi filmai, įvairūs komunikacijos kanalai.

Tiesa, lietuviškai dažniausiai taip pat skaitomi ne tik programiniai kūriniai, bet ir kita grožinė literatūra.

„Žinoma, jei originalas nėra anglų kalba – tokiu atveju nėra prasmės ieškoti vertimo, įdomiau skaityti autentišką kūrinį, – patikslina G. Malinauskaitė. Vis dėlto ji pabrėžia – tai, kad anglų kalba įgijusi tiek daug reikšmės šiandieniams moksleiviams, nereiškia, kad nuvertinama gimtoji ar kokia kita kalba. – Čia tiesiog nelyginami dalykai: anglų kalba sietina su jos atveriamomis tam tikromis galimybėmis, o lietuvių, pasakysiu gal ir labai poetiškai, yra tiesiog sielos kalba.“

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja J. Palikevičiūtė neabejoja – ir mokyklose, ir namuose tėvams labai svarbu ugdyti vaikų suvokimą, kad kalba yra jų tautinės tapatybės dalis. Dirbdama su vaikais, kurie su tėvais yra grįžę iš emigracijos ar su ukrainiečiais, ji pastebi, kad šios kategorijoms moksleivių dažniausiai nereikia įrodinėti, kad skaityti lietuviškai būtina. Imigrantai dažnai ir patys paprašo pasiūlyti skaitinių lietuviškai.

Mokytoja spėja, kad daug suaugusiųjų pripažintų, jog daugiausia knygų perskaitė mokyklos metais: ir lietuvių literatūros, ir tiesiog lietuviškai.

„Skaitymas gimtąja kalba ypač svarbus tuo periodu – taip formuojasi žmogaus kalba, išmokstama taisyklinga kalbos struktūra, atsiranda stilius, vaikai net nejausdami to įgyja gebėjimą sklandžiau dėstyti mintis. Plataus ir gilaus gimtosios kalbos žodyno irgi neįmanoma išmokti neskaitant knygų“, – skaitymo gimtąja kalba privalumus dėsto J. Palikevičiūtė.

Jos patirtis dažnai patvirtina – angliškai daugiau skaitantys ir šnekantys lietuviai vaikai neretai galiausiai ir anglų, ir lietuvių kalbą vartodami lieka buitiniame lygmeny, gylio nepasiekia nei viena, nei kita kalba: „Visgi gimtoji kalba sukuria tikrą pasaulio matymą ir, mokėdamas vieną kalbą gerai, gali lengviau mokytis antros, o ir toliau jau kaip piramidės statyboje – kuo daugiau kalbų moki, tuo lengviau išmokti dar vieną“.

Daug metų įvairaus amžiaus vaikus lietuvių kalbos ir literatūros mokanti mokytoja svarsto, kad geresniam moksleiviui santykiui su lietuvių literatūra stipriai koją pakiša programos, kuriomis norima aprėpti visą literatūros istoriją.

„Galiu suprasti tai, bet manau, kad dalis kūrinių turėtų būti patekti jau ne į literatūros pamokas, o į istorijos, kultūros istorijos pamokas. Ar tai būtų „Marti“ ir Vingių Jonas, ar net pati Žemaitė, kuri turbūt daugiau yra fenomenas kaip žmogus, o ne literatūros kūrėja. Taip atrodo šių laikų požiūriu“, – svarsto J. Palikevičiūtė.

Jai pritaria ir Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinių ir 5–9 klasių lietuvių kalbos mokytoja Vaidota Macienė – paauglius masina ne praėjusio tūkstantmečio, o šių dienų visuomenės aktualijas gvildenančios knygos. Tą verta prisiminti ir tėvams, nusivylusiems dėl to, kad atžaloms niekaip neįsiūlo kultinių savo vaikystės ar jaunystės knygų.

J. Palikevičiūtė, apgailestaudama, kad programų sudarytojai dar nelabai kreipia dėmesį į jaunimo poreikius, į reiškinius, svarbius jų asmenybių formavimui, linkėtų įtraukti daugiau šiuolaikinės lietuvių literatūros, kurios yra įdomios ir vertingos.

„Ir mokiniai ją mielai skaito, kai bendrom jėgom mums pavyksta atrasti tą, kuri jiems aktuali šiuo metu“, – patikina gimnazijos mokytoja.

O ką daryti, jei visgi knygos lietuviškai neprilimpa – nei lietuvių autorių, nei verstinės?

„Žinoma, kad verčiau teskaito angliškai ar bet kuria kita užsienio kalba, nei neskaito nieko. Bet tada bent jau būtinai skirkime dėmesio knygų pasirinkimui – labai svarbu, kad jos turėtų išliekamąją vertę, o ne būtų paprastas pramoginis skaitalas“, – pataria J. Palikevičiūtė.