„Tai atveda vaiką iki specialisto kėdės ir priverčia išgyventi psichologiškai sunkią gydymo patirtį. Uždelsus kyla ir kitos grėsmės: pradedant bendraamžių patyčiomis ir baigiant visų pieninių dantų šalinimu, kas turi pasekmių ateityje“, – dėsto vaikų odontologijos Lietuvoje pradininkė.
Trūksta supratimo valymo svarbą
Jei anksčiau buvo svarus argumentas, kad pieninių dantų gydyti nereikia, dabar taip, pasak dr. R. Račienės, galvoja retas – tėvai visapusiškai investuoja į vaikų burnos sveikatą. Džiugina ir faktas, kad dauguma turi įgūdį valyti vaiko dantis. Kita vertus, per mažai supratimo ir praktinių įgūdžių, kas yra tinkamas dantų valymas, iš esmės lemiantis ne tik žmogaus burnos higieną, bet ir apskritai jos sveikatą. Manoma, kad pakanka dukart per dieną atlikti daugiau mažiau valymą primenantį veiksmą.
Dėl šios priežasties kyla ankstyvo ėduonies (pasaulio mokslininkų pripažįstamo neteisingos elgsenos liga) atsiradimo problema, kuomet vaikas dar nėra pasiruošęs gydymo procedūroms: „Jis nesugeba priimti to, ką gydant reikia atlikti: nuskausminimo, ėduonies pažeistų audinių valymo, plombavimo. Vaikui tenka kantriai pragulėti gana netrumpą laiką, ištverti aptirpusios burnos diskomfortą. Tokios naujos patirtys neretai gąsdina – jas adekvačiai atlaikyti įmanoma tik sulaukus septynerių ar net daugiau metų.“
Burnos, dantų struktūra, išsidėstymas, pasiekiamumas šepetėliu yra neaiškūs specifiniai dalykai, į kuriuos neatsižvelgiant dantų valymo kokybė prastėja. Dr. R. Račienė įvardija pirmąją taisyklę norint ją pagerinti – tas, kuris dantis valo, turi matyti, kurioje vietoje juda šepetėlis. Pavyzdžiui, stovint priešais vaiką šepetėlio padėtį įmanoma stebėti nebent valant apatinio žandikaulio dantis. Proceso sėkmę lemia ir valymo laikas, kuriam vaikas sugeba susitelkti – paskaičiuota, kad norint deramai nuvalyti vieną danties paviršių tai daryti reikia apie penkias sekundes.
„Krūminiai dantys turi po penkis, priekyje esantys kandžiai – po du paviršius. Susumavę juos visus matome, kad rekomendacija valyti dantis dvi ar tris minutes yra ne šiaip sau. Visi šie dalykai skamba gana paprastai, tačiau pacientų kiekis mano srities gydytojų kabinetuose rodo, kad kol kas dar reikia pastangų suvokti jų reikšmę burnos sveikatai“, – pastebi „Vilniaus implantologijos namų“ vaikų odontologė.
Nesveikų dantukų turi beveik visi
Statistiniai duomenys ir asmeninė medikės praktika rodo, kad lietuvaičiams dantys gesti pradeda labai anksti, kai tuo tarpu ne vienoje Europos Sąjungos šalyje dantų ėduonies paplitimas vaikų tarpe labai nedidelis – kai kur vos iki 10 proc.
„Pas mus su šia problema susiduria maždaug pusė trimečių, kurie pagal savo raidą nesugeba priimti ir suprasti odontologo veiksmų kaip pagalbos ir tam priešinasi. Mokyklinio amžiaus vaikų tarpe sergamumas neretai siekia daugiau nei 90 proc., ir tokie liūdinantys skaičiai nemažėja“, – apgailestauja dr. R. Račienė.
Paklausta, kokios pasekmės lydi tėvams uždelsus vaikų burnos sveikatos problemų sprendimą, pašnekovė pirmiausia akcentuoja, jog dantų sveikata neretai vis dar atskiriama nuo bendros, nors iš tiesų yra susijusi su visais įmanomais žmogaus organais. Jeigu burnoje yra infekcija, ji gali keliauti po visą kūną, juos pažeisti, sukelti ar palaikyti kitas ligas.
„Negydant dantų gresia jų praradimo, ortodontinių bėdų rizika, dėl pašalinto danties jo vietoje neatsiradus kitam keičiasi veido estetika. Patiems mažiausiesiems dėl maitinimo pasekmių ir ankstyvo ėduonies kartais vis dar tenka pašalinti keturis priekinius dantis, tad maždaug šešerius ateinančius metus iki kol išdygs nuolatiniai dantys iš vaiko atimama galimybė atkąsti, kokybiškai sukramtyti maistą“, – sako dr. R. Račienė ir primena, kad pirmuosiuose gyvenimo tarpsniuose susiformavusios dantų ligos suaugus niekur nedingsta ir tik dar labiau gilėja.
Gamta dažniausiai nekalta
Visgi jei gydytojas įvardija būtinybę dantį ar kelis šalinti, vadinasi, tai užribis, kuriame kitos išeities vaikui padėti nėra. Būtent todėl dr. R. Račienė pataria tėvams nedelsti ir nuo pat pradžių stengtis rūpintis vaiko burnos higiena teisingai.
„Esu turėjusi keturmetį pacientą, kurio burnoje iš visų 20 dantų nebuvo nė vieno sveiko ir efektyviausias gydymo planas toje situacijoje atrodė visus juos ištraukti. Techniškai gydytojas ortodontas tokiam pacientui galėtų pagaminti dantų plokštelę, tačiau vėlgi atsiremiame į vaiko psichologiją ir reikiamą sąmoningumo lygį tą plokštelę nešioti. Be to, reikia turėti omenyje ir tai, kad vaikui augant keičiasi ir žandikaulis, tad ją reikės nuolat keisti“, – dėsto dr. R. Račienė.
Ji priduria, kad kolegos ortodontai kartkartėmis pasidalija patirtimi apie labai mažų vaikų bėdų sprendimą minėtuoju būdu, tačiau tai pavieniai atvejai. Vienam vaikui nesunkiai įveikus tam tikrus iššūkius nebūtinai taip pat seksis ir kitam.
Mokslinę disertaciją tema apie vaikų dantų gydymo baimes apsigynusi dr. R. Račienė išskiria dar vieną grėsmę, su kuria tenka susidurti dantų problemų kamuojamiems vaikams – vyraujančią patyčių kultūrą. Jos apraiškų galima įžvelgti jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
„Būna atvejų, kuomet ant danties yra akivaizdus defektas, pavyzdžiui, dėmė, tačiau gydytojas nenustato jokių indikacijų ją panaikinti. Tad ir pats vaikas, matydamas tokį pakitusį, rudą dantuką, kuris net valomas „nepabąla“, gali stipriai susikrimsti, jaustis nesmagiai. Tokiu atveju tėvai turėtų bendradarbiauti su odontologu ir vaiką nuraminti, įtikinti, kad tas dantukas jam tarnaus dar daug metų, ir bent taip apsaugoti atžalą nuo užgaulių bendraamžių replikų daromos žalos“, – dėsto vaikų odontologė.
Genetinis faktorius, dr. R. Račienės teigimu, yra pats silpniausias iš visų, galinčių sukelti dantų ligas – turint pakankamai žinių, kasdien sąžiningai rūpinantis vaiko dantimis įmanoma jį visiškai pašalinti: „Visuomet siekiau, kad lengvai prieinamo mokymo ir reikiamų kompetencijų šiuo klausimu suaugusieji gautų jau bendrosios sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne tik privačiose klinikose. Skandinavijoje ši sveikatos sistemos nuostata padėjo visiškai išgyvendinti dantų problemas, mūsų šalyje to, manau, kiek teks palaukti.“
