Atrodė, kad laikysiu dukrytę ant rankų visą gyvenimą ir niekada nebemiegosiu

„Pas psichiatrę nebuvau, bet VšĮ „Krizinio nėštumo centro“ psichologė suprato, kad man gali būti pogimdyminė depresija. Pagal simptomus tai supratau ir pati. Laimei pavyko įveikti ligą, nes turėjau galimybę gauti artimųjų pagalbos“, – sako metukų dukrytę auginanti Dovilė.

„Dukrytė gimė rugsėjį. Pirmąjį mėnesį jaučiau euforiją, džiaugsmą. Mergaitė buvo lauka – laukėme jos su vyru net septynerius metus. Miegodavo ji tik ant rankų – ištisą parą laikydavau ją pridėjusi prie krūties. Po pirmojo mėnesio man pradėjo atrodyti, kad laikysiu ją taip visą gyvenimą – ištisai sėdėsiu ant lovos ir niekada nebemiegosiu. Laikas tarsi sustojo“, – savo savijauta susilaukus vaikelio dalijasi moteris.

Jauna mama pasakoja, kad vos paguldydavo dukrytę, ji iškart busdavo.

„Aplinkiniai sakė: „taip negali būti, nesąmonė“, „tu ją taip įpratinai“, „reikia kažką daryti, migdyk kitaip“ ir pan. Pradėjau migdyti kitaip. Ji po 5 valandas klykdavo vežimėlyje, nemiegojo niekur kitur. Graužiau save, kad padariau kažką netinkamai, skaityti įvairias „Facebook“ grupes, ieškoti miego specialistų užsienyje. Prisiskaičiau visokių baisybių apie tai, kad vaikas niekada pats nemiegos, visada teks laikyti jį ant rankų. Srautas tokių patirčių mane dar labiau išmušė iš vėžių, protas pradėjo žaisti visai kitaip, nei turėtų. Buvo labai baisu. Pamenu, sakiau vyrui: „Tu įsivaizduoji, niekada daugiau gyvenime nebepamatysiu jūros?“ Tuo metu man taip atrodė“, – pasakoja Dovilė.

Dovilės mama ramindavo dukrą, sakydavo, kad kai vaikeliui sukaks metukai, visi drauge važiuos atostogauti į Turkiją, Egiptą.

„Sakydavau: „Mama, kaip aš keliausiu, kaip paplūdimy vaiką žindysiu?“ Užsisakiau visokių žindymo skraisčių. Mama ramino, kad taip nebus visą laiką, dabar pati pradžia tokia. O man atrodė, kad vaikas niekada nebeaugs, aš niekada niekur nebeišeisiu, niekada nieko nepamatysiu, visada būsiu viena – mane slėgė vienišumo, beviltiškumo jausmas“, – atvirauja moteris.

Palaikymo tuo metu Dovilė sako nelabai turėjusi, nes ir jos, ir vyro tėvai gyvena kitame mieste, visi yra dirbantys. Be to, jos mama nevairuoja. Vyras buvo maksimaliai atsidavęs darbui ir namo grįždavo tik vėlai vakare.

„Kaip tik atėjo žiema, keliai buvo baisūs, o jis dirbo kitame mieste, kai grįždavo namo, būdavo jau tamsu. O aš likau uždaryta name viena. Rugsėjis buvo gražus, o kuo labiau artėjo žiema, tuo darėsi vis sunkiau. Mes gyvenome name, kraštiniame sklype ir aš pro langus matydavau tik stirnas ir statybų pamatus. Su naujagime išvažiuoti nelabai kur galėjau, nes ji buvo tokia „rankinukė“, klykdavo, verkdavo. Negalėjau išeiti niekur su vežimu, nes rajone dar nesukurta infrastruktūra, nėra šaligatvių, gatvių, mes gyvename šalia įkalnės. Žiemą, jei yra ledas, kelias nepraeinamas, nepravažiuojamas. Buvau viena su savo dukryte, laikydama ją ištisai ant rankų, nenueidavau į tualetą, pavalgyti. Atrodė, kad traumuosiu ją, jeigu ji verks, ji pasijus vieniša. Buvau visiškai pamiršusi save ir galvojau tik apie dukrelę, kad nesutraumuočiau jos, kad suaugusi ji neturėtų jokių baimių ir pan.“, – savo tuometiniais išgyvenimais dalijasi jauna mama.

Moteris pasakoja, kad yra labai komunikabili, prieš susilaukdama vaikelio dirbo banke su klienais nuo ryto iki vakaro, kompanijoje, tarp žmonių, netgi Covid-19 laikotarpiu važinėdavo į biurą. Gimus dukrytei ji neteko socializacijos, nes iki artimiausios parduotuvės – 4 km, tad negalėdavo nueiti iki jos su vežimėliu, kad tiesiog pamatytų žmonių.

„Buvo jausmas, kad pamiršau žmones. Jaučiausi izoliuota. Kai vakare namo grįždavo vyras, nelabai turėdavau, ką jam papasakoti. Negi pasakosiu, kiek pakeičiau sauskelnių? Nebeturėjau, apie ką kalbėtis su vyru. Klausdavau apie jo darbą, bet socializacijos man be galo trūko, nes sėdėdavau iki vakaro viena“, – guodžiasi moteris.

Paklausta, ar bendraudavo su kuo nors per nuotolį, Dovilė sako, jog telefonu pakalbėdavusi su mama, bet kadangi mažylė miegodavo visą laiką rankose, nelabai turėdavusi kada paskambinti, antraip būtų ją pažadinusi. Anot moters, jeigu ji būtų miegojusi vežimėlyje ar lovytėje, situacija būtų buvusi kitokia

„Negalėdavau net susirašinėti su draugėmis. Draugių, kurios turėtų panašaus amžiaus vaikų, nelabai buvo. Pagimdžiau dukrytę būdama 36-erių, dauguma jų turi jau kiek ūgtelėjusius vaikus ir dienos metu jos dirba“, – sako moteris.

Paklausta, kaip pogimdyminė depresija paveikė jos santykį su vyru ir vaiku, jauna mama pasakoja: „Viduje jaučiausi klaikiai, kai niekas nematydavo, verkdavau, bet prie vaiko liūdesio nerodydavau, šypsodavausi, žaisdavau su juo, kutendavau. Dabar ir dukrytė labai linksma ir laiminga“.

Dovilė dalijasi, kad jos vyras situaciją matė visai kitaip nei ji, nes jam tai – jau antras vaikas.

„Man tai buvo staigmena. Įsivaizdavau, kad pamigdysiu dukrytę kokią 8 vakaro, ji miegos lovytėje, o aš eisiu su vyru žiūrėti filmo, valgyti vakarienės. Visi man pasakodavo, kad taip daro, maniau taip bus ir man. Bet aš dar ir dabar turiu eiti miegoti kartu su ja, nes ji be manęs nemiega, atsibunda. Pasakiau vyrui, kad negalime miegoti kartu, nes jis knarkia, dabar jis išėjo miegoti į kitą kambarį. Man atrodė, kad griūva santykiai. O mano vyras sakė palaukti, praeis metai, du, mažylė pradės miegoti savo kambaryje. Sakė, mes 10 metų miegojome kartu, svarbiausia dabar yra dukrytė“, – pasakoja ji.

Dovilė sako jautusi vyrui daug pykčio, pavydo, kad jis eina į darbą, susitinka su draugais, kad jie gali pasijuokti, pasišnekėti, nuvažiuoti laisvai į garažą automobilių sutvarkyti, į parduotuvę: „Man atrodė neteisinga, kad vaikas bendras, o namuose sėdėti turiu aš, viską paaukojau aš – drauges, išėjimus. Pykau, kad eina su draugais į pirtį, nes nueiti į ją svajojau ir aš, bet negalėjau.“

Jauna mama prisimena, kad kai dukra buvo visai maža ir gulėdavo vežimėlyje, vyras išleisdavo ją ir pagulėti vonioje, ir pasivaikščioti iki parduotuvės. Savaitgaliais ji turėdavusi laiko sau. Kai dukrytei ėmė kristi svoris, pradėjo primaitinti ją mišinuku. Tada ji ėmė nebevalgyti iš buteliuko, pripažino tik krūtį.

„Sykį, kai buvau išvažiavusi, ji nubuvo ir visą valandą klykė. Vyras perpylinėjo mišinuką į skirtingus buteliukus, į puodelį, darė viską, bet ji negėrė. Jam pasidarė baisu, kad ji alkana ir verkia, o aš kaip tik sėdėjau automobilių spūstyje grįžinėdama namo. Nuo tada vyras ėmė bijoti išleisi mane iš namų. Tada aš labai užsidariau“, – prisimena Dovilė.

Dabar, kai dukrytė pradėjo valgyti papildomą maistą, moteris tikina galinti bet kada išvažiuoti net ir būdravimo metu. Ji tikina dabar suprantanti vyrą ir sako, kad nėra tikslo sėdėti namuose abiem.

„Vyras labai sunkiai dirba. Nei jis pas draugus, nei į kokius vakarėlius eina, tiesiog valandai išeina prie namų į pirtį. Jokio tikslo užsidaryti ir nelaimingiems būti abiem. Tuo metu atrodė taip skaudu ne dėl vyro, o dėl to, kad tų pačių dalykų nebegaliu daryti aš, – prisipažįsta ji. – Vienišumas tuo metu kilo dar ir dėl to, kad viena turėjau galvoti, kokią kėdutę turiu nupirkti, kada pavalgyti, iš kur mėsytę reikės pirkti, kai dukrytė verkdavo, spėlioti, ko ji gali norėti – ar yra alkana, ar jai ką skauda.“

Paklausta, ar ieškojo profesionalios pagalbos, moteris sako: „Mane pradėjo lankyti mintys, kaip norėčiau susirgti, kad galėčiau pagulėti ligoninėje, kaip norėčiau, jog mane partrenktų automobilis ir galėčiau ligoninėje pailsėti bent mėnesį. Būdavo, galvoju, paliksiu vežimuką ant stabdžių šalia namų ir eisiu į gatvę, žengsiu po automobiliu. Susizgribdavau, ką aš čia galvoju, kaip mano vaikas liks be manęs, juk labai jo norėjau. Pajutau, kad į mano galvą plūsta visokios nesąmonės.“

„Buvau prisijungusi prie mamyčių, kurios susilaukė vaikelio panašiu metu, forumo. Grupės merginos atkreipė dėmesį į tai, kaip susirašinėju, ir suprato, kad man kažkas negerai. Jos pasiūlė man susirasti psichologę. Esu iš tų, kurios kalba apie tai, kaip jaučiasi, nelaikau visko viduje. Pasakiau joms, kad psichologei neturiu pinigų. Jos pasiūlė kreiptis dėl nemokamų konsultacijų VšĮ „Krizinio nėštumo centras“, – pasakoja moteris.

Vyras pasisiūlė pabūti su dukryte, pamėginti ir, jei man tai padės, apmokėti sąskaitas už psichologo konsultacijas, nuramino, kad nesijaudinčiau dėl pinigų.

Pasikalbėjusi su psichologe Dovilė suprato, kad jai reikia ne to.

„Galiausiai man padėjo tai, kad prieš Kalėdas per savo atostogas mama man pasiūlė atvažiuoti su dukryte pas ją. Pagalbą pasiūlė ir vyro tėvai. Susirinkome daiktus ir išvažiavome pas tėvus. Tuo metu dukrytei buvo 4 mėnesiai. Pagaliau galėjau pavalgyti, nueiti į dušą, tualetą, dukryte rūpinosi aplinkiniai. Man praktiškai reikėjo tik pamaitinti ją. Vyras migdydavo dukrytę vežimėlyje balkone, vyro tėvai nešiodavo, žaidindavo, gamino man valgyti. Jau kuris laikas buvau nustojusi valgyti, neturėdavau kada ir tiesiog atpratau tai daryti, pavalgydavau nebent vakare. Galbūt dėl nerimo negalėjau praryti nė kąsnio, galbūt organizmas atprato valgyti“, – apie sunkų gyvenimo etapą ir pasikeitimus pasakoja moteris.

Jauna mama džiaugiasi, kad per tą savaitę pas uošvius labai atsigavo, nes jai nereikėjo niekuo rūpintis. Tada ji nusprendė pagyventi pas savo mamą. Vakarais ateidavo vyras, kuris buvo persikėlęs gyventi pas savo tėvus ir dirbo tame pačiame mieste.

„Buvimas su savo mama man labai padėjo. Pusę dienos su dukryte būdavome vienos, bet kadangi netoliese yra miškas, pradėjome vaikščioti į jį su vežimėliu. Kai grįždavome namo, mama jau būdavo namie. Nebeliko vienišumo, atsirado daugiau ramybės. Galėdavau ramiai nueiti į dušą, į tualetą, pavalgyti šilto maisto, tiesiog pabūti su savimi. Dukrelė vis labiau augo, atsirado daugiau juoko, šypsenos, pilnas akių kontaktas. Nebesijaučiau tokia vieniša, nes jau augo žmogutis, nebereikėjo jos tiek nešioti, pradėjo miegoti vežimėlyje po kelias valandas terasoje. Be to, dukrytė pradėjo šliaužioti, ropoti, nebenorėjo būti ant rankų, pradėjo miegoti šalia, nebereikėjo laikyti rankose, kas man ir buvo sunkiausia, nebeliko poreikio būti su ja tarsi sulipus. Pradėjo kokybiškesnis darytis ir mano pačios miegas. Taip po truputėlį atsigavau“, – savo pasveikimo istorija dalijasi Dovilė.

Taip pat moteriai padėjo „Krizinio nėštumo centro“ organizuojami nuotoliniai susitikimai su kitomis mamomis.

„Dalyvavau 10-yje tokių susitikimų. Patiko tai, kad susitikimai vyko per nuotolį ir galima buvo dalyvauti su vaikučiais – vienos mamos susikitimų metu vaikučius maitino, kitos migdė, kitos nešiojo. Iš pradžių maniau, kad man nereikia tokių susitikimų, bet vėliau pamačiau, kad yra daugiau mamų, kurios susiduria su panašiais sunkumais, ir, kad bendraudamos galime vienos kitoms padėti“, – sako ji.

Paklausta, ką norėtų pasakyti kitoms moterims, kurios galbūt šiuo metu patiria pogimdyminę depresiją, Dovilė sako: „Jeigu moterys patiria ką nors panašaus, ką patyriau aš, net ir pati sau, grįžusi į praeitį, norėčiau pasakyti, kad viskas yra laikina, situacija keisis ir augdamas vaikutis darytis vis smagesnis, su juo bus vis mieliau būti. Taip pat patarčiau neskaityti forumų ir neprisiimti sau svetimų patirčių, ypač, jei jos yra neigiamos“.

Pasak VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūtos Mickevičienės, artimieji ir moterį palaikančių žmonių ratas turi didelę galią padėti jai įveikti vienišumą ir izoliaciją. Bet kartais, net jei moteris turi artimuosius, ne visada drįsta kreiptis į juos pagalbos, nes galbūt tarpusavio santykis šaltas, ji nėra linkusi atvirauti, galvoja, kad nuvils kitus, apkraus juos savo problemomis, nuliūdins ar tiesiog nori juos apsaugoti nuo papildomų sunkumų. O gal moteris yra įsitikinusi, kad jie nesupras, pasmerks, negalės padėti ir pan.

Paklausta, ką daryti, kai moteris ir /ar jos šeima jaučiasi vieniša ir izoliuota po gimdymo, sako, jog pakelti vienatvę ir atskirtį yra sunku bet kuriam žmogui, nes esame socialinės būtybės, kurioms svarbu bendrauti ir dalytis tuo, kaip mes patiriame gyvenimą.

„Idealu, jei besilaukianti ar pagimdžiusi moteris sulaukia rūpesčio, saugumo ir palaikymo iš savo partnerio, tačiau realybėje būna visaip. Jei moteris nesulaukia pagalbos iš partnerio (jis miršta, jam pačiam reikia medikų pagalbos, ištinka santykių krizė – partneris lieka atsiribojęs ar nusprendžia skirtis), svarbu nelikti vienai, o nežinomybės ir permainų kupiną laikotarpį išgyventi artimųjų ar palaikančių žmonių globoje. Moteris, suvokdama, kad sunkioje situacijoje kreipimasis pagalbos yra ne silpnumo, o išminties požymis, kartu su kitais gali atrasti palankių sprendimų ar galimybių, kurių šiuo metu ji viena įžvelgti nepajėgia „, – tikina specialistė.

Psichologė ir, jei pagalbos trūksta artimoje aplinkoje, apninka vienišumas ir izoliacija, drąsina moteris kreiptis į specialistus, valstybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios rūpinasi moterų ir mamų emocinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimu.

Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą, kuris teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo; www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.

Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.