– Kaip ir kuo gyvenate šiuo momentu? Iki gimdymo liko visai nedaug?
– Taip, liko daugiau nei mėnuo ir aš stengiuosi pasimėgauti šiuo laiku. Iš kitos pusės, fakelas vienoje vietoje vis dar yra ir vis tiek neišvengiamai nuolat judu, kažką darau, bet tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti, nes juk būna tokių nėštumų, kur tenka paskutinius mėnesius praleisti lovoje.
Mano atveju kitaip – jėgų turiu ir tuo naudojuosi. Man neįdomu tik sėdėti ir skaityti – aš ir į įmonę savo nuvažiuoju, ir padirbu su savo socialiniais tinklais, ir sau skiriu dėmesio. Kai tik dekretas prasidėjo, buvo labai lietingos dienos, tai net šiek tiek sustresavau – velnias, ką reikės daryti tiek laiko? Na, bet dabar tikrai viskas gerai.
– Daugelis nėštukių dekreto metu pradeda sportuoti – lankyti nėščiųjų jogą ar užsiėmimus baseine. O jūs?
– Dar nuo žiemos nuotoliniu būdu kartą per savaitę sportuoju su kineziterapeute iš Londono. Ji mane pamoko savimasažo gudrybių, o kartais pavaiko, kad stiprinčiau savo kūną. O ir šiaip, aš visą laiką stengiuosi daug vaikščioti, tad judėjimo netrūksta.
– Santuokoje su Tadu, jau aštunti metai. Turbūt ne kartą girdėjote klausimą – na, kada tie vaikai?
– Atvirai pasakius, mūsų aplinkos žmonės, šeima ir draugai tikrai to neklausinėjo. Gal, kokį kartą, santuokos pradžioje, užklausė, bet daugiau neįkyrėjo. Šis klausimas įdomiausias komentatoriams – gal pradžioje ir sureaguodavau, bet ilgainiui supratau, kad tiems žmonės tu nerūpi, jiems tik įdomu, paprastai tariant „cekava“, na, kaip tu sustorėsi, subobėsi, išgražėsi ir panašiai. Tad to tikrai neimu į širdį.
– O kas paskatino apsispręsti – va, dabar jau tikrai laikas?
– Nuo pat santuokos pradžios kalbėjome, kad taip, abu norime kažkada turėti vaikų, bet gyvenome organiškai. O jei atvirai, praėjusiais metais pajutau kūno signalus, kad tas laikas jau atėjo. Pamenu, net draugės pastebėjo, kad vakarėlyje atsiradus kūdikiui, mano dėmesys nukrypsta būtent į jį. Taip pat jutau, kaip ir organizme vyksta tam tikri procesai. Vieną dieną pasikalbėjome su Tadu – pabandome, taip ir pabandėme (juokiasi).
– Kaip ir kiek ruošiatės motinystei?
– Tikrai nėra to fanatiško pasiruošimo, didelių baimių ar streso. Taip, jau dabar, kai eina paskutinės savaitės ir supranti, kad susitikimas gali įvykti bet kada, jaučiu jauduliuką, bet jis, manau, normalus. Gavau dovanų prisijungimus prie vienų nuotolinių kursų būsimiems tėvams, kurių mums pilnai užteko.
Aš nesu iš tų žmonių, kurie kapstosi, gilinasi, kokios gali būti komplikacijos, kas tada bus, kaip reikės daryti vienu ar kitu atveju. Man užtenka, kad žinau, jog gali būti visko, bet ką tokiu atveju daryti – palieku spręsti medikams.
Manau, daug įtakos turi ir tai, kad mums jau ne po 18-ka metų ir pats suvokimas, branda, požiūris į gyvenimą jau yra susiformavę. Iš gyvenimo esu gavusi tiek pamokų, kad išmokau klausyti savo vidaus – nuoširdžiai tikiu, kad jausiu, kaip būti mama, ko joks vadovėlis neišmokys.
– O draugės – ar daug pasakoja, gąsdina, kas jūsų laukia?
– Visos mano draugės bei sesuo yra vyresnės ir supranta, kad negalima pirmakartės apipilti neigiama informacija. Taip, jos pasidalina savo tikromis istorijomis, kurių aš ir nebijau išgirsti. Viena draugė pasakė sakinį, kuris įkrito man į širdį: „Kai laukiausi pirmojo, peržiūrėjau visus įmanomus filmukus „Youtube“ apie gimdymą ir padariau išvadą, kad kiekvienas jų yra kitoks“. Todėl ramiai klausau visų istorijų, bet sau viduje kartoju – tai ne mano istorija.
– Ar jau nusprendėte kur gimdysite, galbūt susitarėte su gydytojais?
– Nieko nesitariau, nes man atrodo, kad šiais laikais, kai gali važiuoti kur nori, kokie dar susitarimai gali būti. Šalia mūsų namų yra Santaros klinikos turinčios puikius medikus, ko daugiau ir norėti? Turbūt sudėtingiau tai, jog vasarą Tadas turės labai daug darbo ir 3-4 dienas per savaitę bus išvykęs, tai didžiausias stebuklas būtų, jei pavyktų ištaikyti, jog jis bent už sienos gimdant pasėdėtų.
– Jei nebus Tado, gal į gimdymą pasiimsite dulą?
– Oi ne, tiek dar neįsigilinau (kvatoja). Aš pirmą kartą šį žodį išgirdau visai neseniai, kai skaičiau Vaivos Rykštaitės knygą „Pirmąkart mama“ ir tai tik įrodo, kaip aš iki šiol nesidomėjau nėštumais ir vaikais (juokiasi).
– Turite savo verslą ir jį palikti sunkiau nei samdomą darbą – kiek dabar dar sukatės „Liu Patty“?
– Palaikau pulsą. Nedirbu aktyviai, bet su komanda palaikau ryšį, dalyvauju strateginiuose sprendimuose, kad žinočiau, kas vyksta su įmone, bet kasdieniniuose procesuose nedalyvauju. Esu nusiteikusi, kad ir po gimdymo norėsiu ramesnio laikotarpio, pasidžiaugti tuo leliuku, todėl dabartinė situacija puiki – dirbu tiek, kiek man malonu ir kiek spėju. Tikiu, kad jei aš būsiu rami, tai ir vaikas bus ramus. Praėjo tas metas, kai įrodinėjau kokia esu super mega moteris, kuri viską spėja – manau, kad tai įrodžiau ir sau, ir kitiems.
– Nuotraukas iš mažylio kambario kėlėte prieš kelis mėnesius – kaip pavyko taip greitai surinkti kraitelį?
– Dalį atidavė draugė, dalį bazinių dalykų ėmiau ir nupirkau, o ko truks, nusipirksime. Lovytę, vežimėlį, drabužių pirmiems mėnesiams ir higienos priemonių turime, tad tikrai esu rami.
– Dažnai sunkiausia užduotis būsimiems tėvams – išsirinkti vežimėlį. Kaip pavyko susitvarkyti su šiuo iššūkiu?
– Mums labai pasisekė – nuvažiavome į vieną nedidelę parduotuvę, kur susitikome su savininke ir ji mums suteikė ypatingai išsamią konsultaciją. Rinkomės vežimėlį ir miestui, ir miškui – man keistai skamba tas skirstymas. Pavažiuokite Pilies gatve ir suprasite, kad ten reikia vežimėlio su pravažumu ir amortizacija lyg į mišką.
Dar vienas dalykas į ką atkreipiau dėmesį – mano kūno sudėjimas, dėl ko pusę vežimėlių tiesiog atkrito. Vienų net nesudėsiu, kitų neapglėbsiu, tad rinkomės iš keleto favoritų. Nuspręsti leidau Tadui ir labai džiaugiuosi, kad jis pasirinko tą patį, kurį buvau labiausiai nusižiūrėjusi ir aš.
– Ar vardas sūnui jau paruoštas, o gal laukiate ir tik tada spręsite?
– Net keista, bet labai lengvai nusprendėme. Dar gruodį, vakarodami pradėjome kalbėti, aiškintis vardų reikšmes ir lengvai radome kompromisą vardams tiek mergaitei, tiek berniukui.
– Kūdikio lytį sužinojote prapjovę jūsų kepyklose keptą tortą – išpopuliarėjo ši paslauga?
– O taip, pamatau socialiniuose tinkluose, kad ne viena klientė irgi nusprendė taip nustebinti artimuosius ir apie būsimą vaikelio lytį pranešti prapjaunant tortą ir pamačius, koks įdaras jo viduje.
– Ar tradicinį kūdikio sutiktuvių vakarėlį (angl. „Baby shower“) planuojate?
– Iš tiesų, aš jau suorganizavau dekreto pradžios šventę – pakviečiau drauges, artimas moteris ašvęsti savo legalios tinginystės pradžią. Man tai buvo kažkas tokio, kad legaliai išeinu ir galiu nieko nedaryti. Papuošiau desertų stalą, merginos atnešė dovanų – labai smagiai praleidome laiką.
– Sekantys jus pastebi, kad jūs visada spindite pozityvumu, optimizmu. Ar visada pavyksta ta koja atsikelti ryte iš lovos?
– Visko būna. Per visą nėštumą emociškiausias man yra trečias trimestras – gal labiau pasijuto, nes gegužę buvo lietingi orai. Juokiausi, kad aš niekada tiek dėmesio neskyriau orui. Aišku, būna ramesnių dienų, kai nieko nesinori tik pabūti vienai tyloje ir Tadas puikiai tai žino – palieka mane ramybėje. Bet iš tiesų, kartais net pagalvoju, jog prisibijočiau antrojo nėštumo, nes šis buvo toks „fainas“, toks pozityvus ir tiek gražių emocijų atnešęs... O jei kitas bus kitoks?
– Tradiciškai pirmą mėnesį su mama ir mažyliu prabūna ir tėtis, bet Tadui – pats darbymetis, tiesa?
– Taip, pas mus bus atvirkščiai, bet ir kitaip būti negali – jis septynis mėnesius buvo atribotas nuo darbo, tad vasarą dirbs, o paskui turėsim daug laiko sau.
– Socialiniuose tinkluose turite dešimtis tūkstančių sekėjų – ar dalinsitės vaiko nuotraukomis?
– Mes į viską žiūrime organiškai – kartais atrodo, kad nesidalinsime, kartais, kad labai norėsis. Lygiai kaip ir su pranešimu apie nėštumą – slėpėme kiek galima ilgiau, bet kai darydama „stories“ pradėjau jaudintis ar tik nesimato pilvukas, nusprendžiau, kad jau laikas pasakyti. Kūdikį pradžioje turbūt norėsis pasaugoti, bet toliau – kaip gausis.
– Tai kokie būsite tėvai? Svarstėte?
– Pagal tai, kaip dabar gyvename, galima sakyti, kad mes su Tadu sugebame išlaikyti šaltą protą. Žinoma, prisipažįstame, kad lepinsime, visiškai to nedaryti nesugebėsime. Šią akimirką norime išlaikyti balansą – ir palepinti, ir griežtesniais pabūti.
Tadas turi labai gražų norą išugdyti stiprią pagarbą man, kaip mamai ir tai man yra neapsakomai gražu. Aš pati labai labai norėčiau sugebėti išlaikyti kantrybę – būti kantria mama, kuri kantriai išklauso, išlaukia. Juk aš tokia greita viens du ir padarai, tad teks išsiugdyti šią savybę (juokiasi).
