Ne vienas tyrimas įrodė jų žalą, buvo įvesti amžiaus apribojimai, pradėtos švietimo kampanijos. Tačiau praeito šimtmečio pradžioje energiniai gėrimai buvo kur kas stipresni.
XX a. pradžioje energiniuose gėrimuose buvo galima rasti radžio. Taip, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, energiniai gėrimai buvo radioaktyvūs. Vienas iš šių gėrimų buvo vadinamas „RadiThor“ ir iš esmės buvo gaminamas tik iš radžio ir distiliuoto vandens.
Reklamos kampanijos teigė, kad šis gėrimas yra vaistai ir ne tik suteikia energijos, bet ir gydo galybę ligų, tarp kurių ir impotenciją.
Kai kurie „RadiThor“ gėrė ir norėdami išsigydyti lūžusius kaulus ar tikėdami, kad radioaktyvios medžiagos padės ilgiau gyventi, daugiau dirbti ir mažiau miegoti. Visgi, gėrimo kūrėjas niekada nebaigė universiteto ir nebuvo tikras gydytojas.
Ebenas Byersas, garsus JAV pramonininkas ir sportininkas, gėrė „RadiThor“ buteliukus vieną po kito kol galiausiai tapo nuo jų priklausomas. Šiame gėrime narkotinių medžiagų nebuvo, todėl manoma, kad priklausomybė buvo tik psichologinė.
Byersas mirė nuo apsinuodijimo radžiu, kuomet ėmė nykti jo kaulai, jis neteko didžiosios žandikaulio dalies, o ir kaukolėje ėmė vertis skylės. Žinoma, tai pakenkė „RadiThor“ populiarumui, ir patraukė visuomenės sveikatos specialistų dėmesį.
Tiesa yra ta, kad radioaktyvių medžiagų žala organizmui buvo tiriama jau ne vieną dešimtmetį. Žmonės paprasčiausiai netikėjo mokslininkų perspėjimais ir manė, kad radiacija iš tikrųjų gali daryti teigiamą įtaką.
Visgi, kuomet mirė Byersas, buvo imtasi saugumo priemonių – kūnas palaidotas švinu dengtame karste. 1964 m, praėjus 32 metams po pramonininko mirties, mokslininkai ekshumavo jo kūną ir pamatavo jo skleidžiamą radiaciją.
Paaiškėjo, kad ji buvo daugiau nei dvigubai stipresnė, nei manyta prieš tai. Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad Byersas gėrė tiek daug „RadiThor“, kad pats pametė išgertų buteliukų skaičių arba jį paprasčiausiai slėpė.
Įdomu ir tai, kad radioaktyvūs energiniai gėrimai niekada netapo visuotine sveikatos problema, nes buvo gana brangūs. Matuojant šiuolaikiniais pinigais, mažas „RadiThor“ buteliukas kainuotų apie 15 JAV dolerių.
„RadiThor“ šlovės viršūnėje jį sau galėjo leisti tik patys turtingiausi visuomenės nariai. Pigesnės alternatyvos dažniausiai radioaktyvių medžiagų neturėjo, nors etiketės skelbė priešingai.
1932 m. „RadiThor“ ir kiti radioaktyvūs gėrimai dingo iš lentynų. Šiuolaikiniai energiniai gėrimai neabejotinai sveikatai nedaro tokios didelės žalos, o ir reklamose neskelbiama apie jų gerinamą potenciją bei gydomas ligas.
Visgi, ir juos vartoti reikėtų atsakingai. Kažin, galbūt kada nors praėjus 100 metų mokslininkai apie mūsų laikų energinius gėrimus rašys su tokiu pačiu nustebimu, su kokiu mes žiūrime į praeities žmonių įpročius.
