Sugrįžtančios tradicijos

Visi jie apylinkėse garsėjo dorumu, darbštumu, šviesos ir tiesos meile, kaip ir lemta bitininkams.

Prasidėjus XXI amžiui, iš miesto pasprukusios Daivos entuziazmo dėka atgijo visas Alksniakiemio kaimas Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Žmonės prisiminė šio krašto istoriją, knygnešių kelius, „klojimo teatro“ spektaklius bičiulės Daivos prosenelių Šiugždinių sodyboje, 1918 m. Nepriklausomybės kovas, vietos ūkininkų bendravimą su bitininku ir sodininku, Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi kun. Feliksu Martišiumi.

Praėjusio amžiaus pirmąją pusę Alksniakiemyje buvo 25 sodybos, bitės gyvenusios beveik visose. Sovietmečiu išblaškytas kaimas nepamiršo bičiulystės. Nūnai sodybų likę nedaug, bitynų taip pat tik vienas kitas. Tačiau jaučiamos kaimyniniuose laukuose intensy-viąsias žemdirbystės technologijas taikančių stambių ūkininkų kooperatyvo veiklos pasekmės.

Nemažą bityną paveldėjusi Daiva teigia, jog kaimiečius Alksniakiemyje suvienijo būtent kova už bičių ir žmonių sveikatą – švarų orą ir tyrą vandenį.

Dar nuo kolūkių laikų šiame krašte buvo įprasta iš lėktuvo („kukurūzniko“) ant vadinamųjų „žemės ūkio naudmenų“ barstyti trąšas, herbicidus, pesticidus ir kitokią bjaurastį. Anksčiau bičių mirtis, išdžiūvusius vaismedžius, savo ligas žmonės buvo linkę vadinti likimo smūgiais. Prieš kelerius metus virš Alksniakiemio laukų per patį rapsų ir kitų augalų žydėjimą ėmė skraidyti iš gretimo Pociūnų kaimo aerodromo pakilęs lėktuvas.

Bitininkai neatkreipė dėmesio, su kokia intencija virš jų sodybų šešėlį metė šis sidabrinis dangaus paukštis. Per patį medunešį mirštančias bičių šeimas pastebėjo ne vienas bičiulis, tačiau kaltino varozės erkes ir dar nenustatytas ligas.

Netektį patyrusi ir bičiulė Daiva kartą pasiteiravo ūkininko, per žydinčių rapsų lauką važiuojančio plačiu purkštuvu, kokios cheminės sudėties skystį jis laisto. Paaiškėjo, jog rapsų žiedus nuo kenkėjų apsaugantis preparatas turi cheminių elementų, įeinančių į varozės vaistų (gabono) sudėtį. D. Earle, baigusi universitetines farmacijos studijas, gerai išmananti farmakognoziją, bitelėms gydyti ėmė vartoti čiobrelių ir melisos ekstraktą bei skruzdžių rūgštį. Medikės nuomone, tai ekologiški ir efektyvūs vaistai.

Praėjusią vasarą visoje šalyje siautė rapsų laukų purškėjai: bitės išmarintos apie Panevėžį, Šiaulius, Mažeikius, Pasvalį. Vieni bitininkai reagavo į pragaištingas ūkininkų akcijas, pasikvietė žiniasklaidą, kiti ėmė vos ne su šautuvais saugoti savo bitynus.

D. Earle išsiaiškino, jog Alksniakiemio krašte rapsus chemikalais purškęs ūkininkas yra gavęs Europos Sąjungos ir mūsų valstybės paramą, o jos panaudojimo taisyklėse nurodytos ir aplinkosaugos sąlygos. Teisininkai tuoj bitininkams paaiškino, kaip elgtis, jei ūkininko veikla kenkia jo kaimynams, kur kreiptis. Gavęs tris atitinkamų tarnybų įspėjimus ūkininkas netenka teisės į ES paramą.

Alksniakiemio bitininkai ir kaimo bendruomenė laimėjo: dukart įspėtas chemikalus laistęs ūkininkas susidomėjo ekologija. O šalies bičiuliams galima patarti: pasėlius purkšti ketinantis ūkininkas prieš dvi dienas privalo raštu įspėti su jo laukais besiribojančių bitynų savininkus. Purškimo dieną vėjo greitis gali būti ne didesnis kaip 4 m/sek. Geriausia pasėlius purkšti po saulės laidos ar dar jai nepatekėjus, bet vasarą šis laikotarpis labai trumpas, tad lieka tik galimybė susitarti gražiuoju. Geriausiai kiekvieno rajono bitynų situaciją privalo žinoti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nes jos specialistai išrašo „Bityno pasus“, sudaro bitynų išsidėstymo žemėlapį. Tik bitininkai privalo būti reiklūs.

- Žmogaus valioje gyventi gražiai, sveikai ir darniai, - sako D. Earle ir pateikia bičių pavyzdį. Jos tiesiog priverčia kiekvieną bitininką ateiti prie avilio ne tik švariai apsirengus, bet ir su šviesiomis mintimis.

Bičiulės Daivos nuomone, bitelė - nepakartojamas Dievo tvarinys. Iš bitės žmogus mokosi darbštumo, susiklausymo, tvarkos. Bičių šeimoje visi jos nariai turi savo pareigas ir puikiai jas atlieka. Yra bitės darbininkės, bitės žvalgai, bitės sargybiniai ir tranai. Pavyzdžiui, žvalgės gali nuskristi 1–2 km nuo avilio. Grįžusios jos atlieka tam tikrus judesius – vadinamąjį „bičių šokį”.

Taip bitės darbininkės sužino, kuria kryptimi ir net kokiu atstumu gausu nektaro. Bitės sargybinės saugo laką ir neįleidžia į avilį nekviestų svečių – tai gali būti vapsvos ar bitės „plėšikės”. Bitė motinėlė per dieną gali padėti kelis šimtus kiaušinėlių. Avilyje yra bitės, atsakingos už jos maitinimą, nes pati motinėlė valgyti nemoka. Motinėlė – vienvaldis bičių šeimos lyderis, tarsi visas galias turintis demokratinės valstybės prezidentas. Ji išgyvena iki penkerių metų, tuo tarpu bitės darbininkės – tik apie metus.

Tranai, kurių paskirtis – apvaisinti motinėlę, gyvena vos kelis mėnesius. Jie išsirita vėlyvą pavasarį, o rudeniui atėjus avilio „bendruomenė”, taupydama žiemos maisto išteklius, juos išstumia lauk. Bitininkai stebi, kad avilyje būtų tik viena motinėlė. Jeigu jų atsiranda dvi ar daugiau, šeima suskyla, susiformuoja spiečius, ir dalis bičių išskrenda, dažniausiai su senąja motinėle.

- Pirmoji mano pažintis su bitėmis nebuvo linksma, - pasakoja D. Earle. Trejų metukų mergytė rado tėvelio paliktus atidarytus vartelius į sodą. Vaikui buvo smalsu, kas tuose nameliuose po obelimis. Daivutė pirštuku žarstė į laką sugrįžtančias biteles, o tos vaiką kirto, kirto. Prienų medikai iš nualpusios mergaitės galvos išėmė 20 geluonių.

Ūgtelėjusi Daivutė ne tik ėmė domėtis bitininkyste, padėti darbe tėčiui, bet ir su močiute žolinėjo, ieškojo vaistingųjų augalų. Nors vaiko patirtis daugeliui atrodo tokia nereikšminga, bet būtent Alksniakiemio sodybos pamokos lėmė visą tolesnį Daivos gyvenimą. Baigusi farmacijos studijas Kauno medicinos universitete, dirbo Botanikos sodo vaistingųjų augalų skyriuje, „Sanito“ vaistų gamykloje. Turėjo laimės bendrauti su garsiąja žolininke Eugenija Šimkūnaite, natūralios medicinos specialistu Aleksandru Katinu iš Baltarusijos. Jų dėka D. Earle atrado apiterapiją ir fitoterapiją.

Kiek artimų žmonių medikė yra pagydžiusi! Pavyzdžiui, šio amžiaus dažniausią ligą – alergiją natūropatai gydo preparatu „Apis mellifica“, kuris gaminamas užpilant spiritu gyvą bitę. Bitininkai žino nemažai vaistų, kurių pagrindas yra bičių produktai. Tačiau įregistruoti vaistą Lietuvoje kainuoja 20 tūkst. Lt. Po penkerių metų panašią, jeigu ne didesnę sumą vėl teks pakloti. Todėl vaistinėse tenka pirkti Vokietijoje, Ispanijoje ar Italijoje pagamintus apiterapinius preparatus.

Patys bitininkai garsėja ilgaamžiškumu, stipriu imunitetu, neblėstančiu vitališkumu. D. Earle prisipažįsta, jog jai patinka atsidaryti avilį, pajusti iš jo sklindančius pikio, vaško bei įvairiausių augalų nektaro kvapus. Patinka bitučių dūzgimas. Vien pagal jį bitininkas po žiemos gali žinoti, ar bičių šeima turi motinėlę, ar bitės neserga.

Bitutes bičiulė Daiva vadina savo ypatingosiomis mokytojomis. Tarkime, avilyje prastai sustumsi rėmelius, ir šeimininkės „prisiūs” tarpeliuose savų korių – būk malonus, padaryk taip, kaip reikia; netinkamai paruošei avilį žiemai – pavasarį gali rasti šeimą žuvusią.

Toks dialogas ir gamtos pamokos suteikia disciplinos ir kitose gyvenimo srityse, žmonių pastabos, kad ką nors padarei neteisingai, tampa suprantamesnės. Be to, darbas bityne ugdo ištvermę. Negali pradėjęs tvarkyti avilius mesti ir palikti kitam kartui.

Alksniakiemio bityne D. Earle patinka stebėti bites. Neretai kaimynams ji galinti pasakyti, kad šie skubėtų vežti šieną: prieš lietų bitės spiečiais, viena paskui kitą grįžta iš laukų. Jeigu tuo metu dirbi bityne, patiri, kad jos tapo neramios ir piktokos. Kai prasideda intensyvus medunešis, bityne jaučiamas labai stiprus, tiesiog gniaužiantis nektaro kvapas. Medunešio įkarštyje per dieną bitės į avilį atneša iki aštuonių kilogramų skysto nektaro. Po to, vibruodamos sparneliais ir taip vėdindamos, bitės iš nektaro išgarina vandenį. Medus visiškai susifermentuoja tik užakiuotas, t.y. kai korio akutės užlipdomos vašku.

Vašką bitės gamina taip pat iš nektaro. Visi bičių produktai turi savo paskirtį. Pikį bitės gamina iš pumpurų sakų. Anksti pavasarį ir vasarą gali matyti, kaip bitės grįžta su raudonos, rožinės ar melsvos spalvos kamuolėliais ant kojyčių. Tai žiedadulkės. Jos skirtos perams – būsimosioms bitutėms – maitinti. Bičių seilėmis apdorotos, fermentuotos žiedadulkės yra bičių duonelė.

Žiemai avilyje būtina palikti bent du korius su duonele, kad vasario pabaigoje-kovo pradžioje būtų kuo maitinti jaunus perus. Bičių pienelis yra tik bičių motinėlių ir jaunų vikšrelių maistas.

D. Earle įsitikinimu, bičių produktai, homeopatija bei natūraliosios medicinos metodai gali daug padėti žmogui, šiandien dėl keistai reformuojamos sveikatos apsaugos sistemos neišgalinčiam nusipirkti brangiai kainuojančių alopatinių (cheminių) preparatų. Į D. Earle vadovaujamą natūralios medicinos centrą žmonės kreipiasi jau išbandę biurokratinės medicinos koridorius.

Daugelio homeopatinių vaistų nerekomenduojama skirti neatlikus testo, kaip jie veiks pacientą. Šiuolaikinės kompiuterinės diagnostikos ir analizės metodais galima įvertinti, kaip organizmo sistemas veikia numatomas skirti preparatas, ir taip parinkti tinkamiausią medikamentą – tiek cheminį, tiek vaistažolių, tiek homeopatinį ar vitaminus – tai, kas labiausiai tiktų konkrečiu atveju konkrečiam pacientui. Vieni pirmųjų Lietuvoje homeopatinius preparatus išbandė olimpinės rinktinės nariai.

- Daugelis mūsų gydymo metodus vadina netradicine medicina, tačiau vaistažolės, bičių produktai – tai juk šimtmečius skaičiuojanti tradicija, - sako D. Earle.

Grįžusi į sodybą Alksniakiemyje medikė, bitininkė ir kaimo bendruomenės vadovė rūpinasi krašto dabartimi ir ateities perspektyvomis. Jos namuose, tęsiant senelių ir prosenelių tradiciją, renkasi kraštiečiai, kaimo šviesuoliai, sugrįžtančio jaunimo būriai. Rengiami spektakliai, parodos, rūpinamasi gaivinti senąsias tautodailės tradicijas.

D. Earle su savo vyru Frederiku atkūrė autentišką prieš daugiau nei šimtą metų iš pušies rąstų statytą senelių namą, uždengė stogą medinėmis skiedromis. Galbūt atsiras laiko ir kitiems sodybą puošusiems statiniams. Tarsi pritardamos gražiausios 2008 m. Prienų r. kaimo sodybos šeimininkų planams, stiprėja gausaus bityno bitelės, šalia namo rikiuojasi vaistingųjų ir medingųjų medetkų, melisų, kmynų, ežiuolių, geltonųjų barkūnų, pipirmėčių plotai. Atokiau nuo kaimo „pabėgusioje“ pievoje pradėjo augti didžiažiedės šilagėlės, senokai įtrauktos į Raudonąją knygą.

Švarėja gamta, skaidrėja žmogus, sugrįžta tradicijos.