Iš mirties nagų ištrauktas panevėžietis papasakojo, ką patyrė anapus

Liepos gale klinikinę mirtį patyrė 38 metų Panevėžio rajono gyventojas Kęstutis Adomavičius. Vyrui sustojo širdis ir apmirė visos gyvybinės organizmo funkcijos. Toji būsena, kai neplakė širdis, tęsėsi keletą minučių, bet medikai vyrą sugebėjo atgaivinti.

Sustojus širdžiai viską lemia 6 minutės - jei per tą laiką nespėjama atgaivinti, įvyksta nebesugrąžinami organizmo pokyčiai, žmogus galutinai miršta.

K.Adomavičiui lemtingai pavyko – gelbėtojai suskubo laiku. Iš mirties nagų ištrauktas K.Adomavičius dabar juokdamasis tikina, kad jokio tunelio nematė, į šviesą nelėkė ir su angelais nekalbėjo, tačiau keistų potyrių vis dėlto buvo. Be mistinių vizijų, vyrui nutiko ir dar vienas keistas dalykas: mirtis tarsi nusinešė dvi paskutines iki kritinio momento jo gyvenimo dienas. Tų dviejų dienų jis visiškai neprisimena.

Mirtis jauną vyrą užklupo netikėtai: širdis sustojo nuo staiga atsiradusių skilvelių virpėjimo. Bendrovėje „Aukštaitijos vandenys“ vairuotoju ir šaltkalviu dirbęs vyras bendradarbių akivaizdoje krito be sąmonės likus kelioms minutėms iki darbo dienos galo. Jis ir kolegos jau buvo persirengę ir laukė momento, kada galės eiti namo.

Bendradarbiai nesutriko, vieni puolė K.Adomavičių gaivinti, daryti dirbtinį širdies masažą, kiti skambino greitajai pagalbai. Greitosios brigada perėmė vyro gaivinimą. Kol kaukiantis automobilis lėkė iki ligoninės, dar buvo neaišku, gyvens pacientas ar ne. Į reanimaciją vyras pateko labai sunkios būklės, kvėpavimas buvo palaikomas dirbtiniu būdu, bet jo širdis, padedant medicininei aparatūrai, jau plakė.

Atgaivintam vyrui po savaitės buvo atlikta širdies operacija, implantuotas defibriliatorius. Tas prietaisas ištisai seka kiekvieną širdies dūžį, atpažįsta vos beprasidedantį skilvelių virpėjimą ir elektros impulsais jį pašalina.

Su K.Adomavičiumi kalbėjome praėjus dviem paroms po operacijos. Vyras dar gulėjo Kardiologijos skyriaus reanimacijos palatoje, jam buvo prijungti širdies darbą sekantys kompiuteriai, tačiau sakė, kad jaučiasi puikiai ir bendrauti su žiniasklaida gali.

Dieną, kai krito negyvas, jis atsiminė puikiai. Sako, buvęs eilinis darbadienis. Ryte papusryčiavo, atsisveikino su žmona ir vaikais, išvažiavo į darbą. Prisimena visa, ką tądien veikė: ir kaip su kolegomis valgė pietus, ir kaip dienos gale persirengė švariais drabužiais, ir kad tiksėjo paskutinės sekundės, kai jau galės eiti namo.

„Ties ta vieta mano diena ir baigėsi. Viskas. Tamsa. Atsibudau čia, reanimacijoje, vamzdeliais ir laideliais pririštas prie aparatūros. Visiškai nesusigaudžiau, kas nutiko, nesupratau, kur esu. Prisiminiau nuotrupas keisto sapno, nors iš pradžių atrodė, kad ne sapnavau, o iš tiesų tai dariau“, – pasakojo K.Adomavičius.

„Jokiu tuneliu nėjau ir tolumoje jokios šviesos nemačiau. Tačiau atsimenu, kaip vaikščiojau po kažkokius šviesius, man nepažįstamus kambarius. Nejaučiau nerimo ar streso, niekur neskubėjau, tiesiog ėjau iš vienos patalpos į kitą. Nors ne, lyg ir kažko ieškojau, tarsi vaikščiojau po sesers namą“, – pasakojo pašnekovas.

Kai reanimacijoje jis atmerkė akis, tas į sapną panašias nuoplaišas labai gerai atsiminė. Tuokart net neatrodė, jog sapnavo, viskas atrodė labai realu. Dar prisimena lyg ir kažką konstravęs. Pamena, kad tie potyriai buvo šviesūs, nekėlė įtampos ar kitokių nemalonių pojūčių. Nejautė ir jokio skausmo.

„Pirmiausia rūpėjo sužinoti, kodėl aš čia, kas atsitiko. Daktaras pasakė, kad man „ragai“, buvau numiręs. Tada jau nejauku pasidarė, ilgai galvojau, kas gi čia buvo“, – kalbėjo vyras.

Kai atsigavusio K.Adomavičiaus atėjo aplankyti draugas, mobiliajame telefone parodė nuotraukas, ką jiedu veikė paskutinį savaitgalį prieš šį įvykį.

„Jis pasakė, kad pas mano seserį name vedžiojome grindų šildymo sistemą. Buvom nufotografavę, ką padarėme. Žiūrėjau akis išpūtęs ir gyniausi, kad aš tų darbų nedariau. Tikrai nieko neatsiminiau“, – sakė K.Adomavičius.

Vyrui ir pačiam buvo keista, kad visiškai nieko neprisimena iš tų dviejų dienų, kai su draugu talkino sesei prie namo remonto. Atsiminė, kas buvo prieš tai, atsiminė dieną, kai krito negyvas, o tos dvi dienos tarsi kažkur išgaravo.

K.Adomavičius mano, kad širdies ligą paveldėjo iš tėvo, jį jau seniai kamuoja širdies ritmo sutrikimai. Jam irgi gelbėjo medikai – atkūrus ritmą elektrošoku, širdis ilgą laiką vėl dirba normaliai. Jaunas vyras turi brolį ir dvi seseris, vienai jų, kai dirbo Londone, irgi buvo sustreikavusi širdis, tik ne taip baisiai – iki elektros šoko nepriėjo, ją atkurti pavyko vaistais.

K.Adomavičiui pastaraisiais metais sutrikęs širdies ritmas buvo atkuriamas penkis kartus. Vaistai nepadėdavo, reikėdavo elektrošoko. Vyras pasakoja, kad mokykliniais metais jokių problemų dėl širdies neturėjo. Po vidurinės baigė Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, o tada, sulaukusį 21 metų, pašaukė į kariuomenę.

„Širdies liga tada man jau buvo, bet medicininė komisija nieko nematė, o gal atidžiai nežiūrėjo. Po tarnybos iškart atsiguliau į ligoninę“, – pasakojo jis.

Laikas kariuomenėje jam buvo labai sunkus, nuo didelių fizinių krūvių širdis tarsi lipo iš krūtinės, bet vadai to nepaisė, vaikinas privalėjo visas užduotis atlikti kaip sveikas. Kartą, kai nebepavilko kojų, savaitę gulėjo medicinos punkte. Bet ten gi niekas negydė, davė tik valerijono lašų, vienintelis privalumas – šioks toks poilsis.

„Dusau, negalėjau bėgt, nieko nešt. Net kai ramiai guli, širdis ima kalti arba sustoja, daužosi bet kaip“, – pojūčius apibūdino jis.
Vyras neatmeta minties, kad tarnyba kariuomenėje, kur kasdien teko atlaikyti didelius fizinius krūvius, gerokai paaštrino jo širdies ligą.

Grįžęs iš kariuomenės K.Adomavičius dėl darbo turėjo praeiti medicininę komisiją.

„O ten daktarai man sako: šakės“, – vyras vaizdingai nupasakojo medikų komentarą dėl jo sveikatos būklės. Tada buvo nusiųstas rimčiau išsitirti ir tapo nuolatiniu kardiologų klientu.

K.Adomavičius iš gydytojų gavo nurodymus, kaip gyventi, kad neapsunkintų širdies darbo. Jau anksčiau jis tai žinojo – to paties visą gyvenimą laikosi ir jo tėvas.

„Nerūkau, stengiuosi saugotis, nesidraskyti, fizinius darbus darau su protu, kiek pajėgiu, taurelę pakeliu tik per šventes, ir tai saikingai“, – jaunas vyras pasakojo, kaip gyvena.

Tačiau kad ir kaip saugojosi, kartą per metus vis tiek jam tekdavo atsidurt reanimacijoje. Širdį jam atkurdavo elektrošoku. Procedūra nemaloni, po to, ypač jei ritmo atkurti nepavyksta iš pirmo karto ir tenka trenkti 3 ar 4 kartus, skauda visą krūtinės ląstą, pilvo raumenis, šonkaulius, nes kai trenkia elektros srovė, žmogus išsiriečia lanku, šoka aukštyn, kūnas sumušamas.

Kai vyras buvo atgaivintas po klinikinės mirties ir į krūtinės ląstą įsiūtas defibriliatorius, jį operavęs gydytojas patikino, kad pacientas dabar galės gyventi visavertį gyvenimą. Žinoma, maratono bėgti negalės, bet ir nereikės baimintis, kad netikėtai kris be sąmonės.

K.Adomavičius iki šiol su šeima mėgo aktyvų gyvenimo būdą, su vaikais pažaisdavo krepšinį, tinklinį, mėgo ir keliauti, nevengė ir kalnų, turistiniais maršrutais išvaikščiojo Slovakijos kalnus, dar svajojo apie Austrijos Alpes.

„Į kalną užlipi, nulipi, ir nieko. O būna, kad širdis sutrinka miegant, ramybės būsenos“, – pasakojo jis.

K.Adomavičius su žmona ir vaikais gyvena nuosavame name Panevėžio rajone, tad ūkiškų darbų sočiai, fizinės veiklos užtenka, reikia ir malkų žiemai prisiruošti, ir žolę nupjauti.

„Tikiu, kad pasveiksiu, negaliu numirt, dar sūnų užauginti reikia, mažyliui tik dveji“, – viltingai šypsosi jaunas vyras.