Ir nors šie duomenys nedžiugina, Kauno klinikų kardiologas Intervencinės kardiologijos skyriaus vadovas profesorius daktaras Ramūnas Unikas sako, kad šia prasme Lietuva labai smarkiai nesiskiria nuo kitų Vakarų šalių.
Kur kas labiau nei arterinės hipertenzijos kontrolė profesoriui nerimą kelia kita lietuviams būdinga problema – dislipidemija, tai yra,kraujo riebalų (lipidų), dar vadinamų cholesteroliu, sutrikimas.
„Jeigu Lietuvoje su hipertenzijos kontrole dar yra taip, sakykim, pusėtinai – turime mažiau negu 50 procentų sukontroliuotos hipertenzijos, kas, žinoma, yra irgi palyginti nedaug, tai pagal dislipidemijos rodiklius Lietuvoje esame paskutinėje vietoje tarp Europos kraštų.
Persirgus infarktu ar turint kokią kitą kraujagyslių problemą, blogojo cholesterolio turi būti mažiau kaip 1,8 mmol/l. Deja, Lietuvoje tik mažiau kaip 10 procentų pacientų pasiekia šį rodiklį“, – apgailestavo profesorius R.Unikas, prieš daugiau nei septynerius metus išgelbėjęs miokardo infarktą patyrusio krepšinio legendos Arvydo Sabonio gyvybę.
Su profesoriumi R.Uniku kalbėjomės Vilniuje tris dienas vykusioje 6-ojoje tarptautinėje „PreHT“ konferencijoje, skirtoje aptarti visus su šiuolaikine kardiologija susijusius iššūkius.
Konferencijoje gydytojas skaitė pranešimą „Paprasti sprendimai, užtikrinantys veiksmingumą hipertenzija sergantiems pacientams, turintiems didelę širdies ir kraujagyslių ligų riziką“.
– Minėjote, kad pagal dislipidemijos rodiklius esame paskutiniai Europoje. Kas gi lemia tokius prastus dislipidemijos rezultatus Lietuvoje? – paklausiau profesoriaus R.Uniko.
– Pirmiausia, norint išvengti dislipidemijos, reikėtų keisti savo požiūrį į gyvenseną, o turint tam tikrus rizikos veiksnius arba susirgus tam tikra liga – ir į gydymą.
Kitas dalykas: Lietuvoje yra nusistovėjęs tam tikras neigiamas požiūris į vaistus nuo cholesterolio. Kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad jie pirmiausia kenkia kepenims, nors, pavyzdžiui, aš savo praktikoje nemačiau nė vieno, kurio kepenims jie būtų pakenkę. Bet galėčiau pasakyti, kad visi miršta nuo širdies ligų su sveikomis kepenimis.
Aišku, tame, kad susiduriame su vaistų nevartojamumo problema, kartais pasitaiko ir tam tikros gydytojų inercijos. Būna, kad jie be reikalo nutraukia tam tikrų vaistų vartojimą.
– Iš kur tas visuomenės įsitikinimas, kad vaistai nuo cholesterolio kenkia kepenims?
– Tiesiog visų vaistų nuo cholesterolio informaciniuose lapeliuose tai įrašyta, kaip vienas iš dažnesnių šalutinių reiškinių.
Ir kažkaip, nors niekas realiai šitokio poveikio nematė (nebent žmogus jau turėtų nesveikas kepenis, bet mes tokiems šių vaistų ir neskiriame), dažnai žmonės paskaito informacinį lapelį ir turbūt pagalvoja, kad tai yra gana dažnas šalutinis reiškinys.
Vengimą gerti vaistus nuo cholesterolio gali lemti ir patirties stoka. Turi praeiti kažkiek laiko nuo vaistų vartojimo pradžios, kad visi pamatytų pagerėjimą.
– Skaitydamas pranešimą konferencijos metu minėjote, kad žmonės Lietuvoje linkę ne visada laikytis gydytojų nurodymų ir geria ne visus jiems paskirtus vaistus.
– Daug kur taip yra, bet Lietuvoje turbūt situacija dar blogesnė.
– Kalbėjote, kad vaistus žmonės būtų labiau linkę gerti, jeigu jie būtų išrašomi ne atskirai, bet kombinuoti vienoje piliulėje. Minėjote tyrimus, kurie rodo, kad kuo daugiau žmogui tenka išgerti vienu metu piliulių, tuo mažesnė tikimybė, kad jis visas jas išgers.
– Žmogus išties visada mieliau išgeria vieną piliulę, negu 5-6, net ir vos 3. Taigi, geriau žmogui skirti vieną piliulę, į kurią sudėti trys vaistai: pvz., du vaistai nuo spaudimo bei vienas nuo cholesterolio. Tokiu atveju matydami, kad spaudimas reguliuojasi, mes, gydytojai, galime būti tikri, kad kartu su vaistu nuo spaudimo žmogus bus išgėręs ir toje pačioje piliulėje buvusį vaistą nuo cholesterolio.
O jeigu žmogus vartoja atskirus vaistus atskiromis tabletėmis, paklaustas, ar juos geria, sako: „Geriu“. Bet iš tiesų iš keturių tablečių išgeria dvi, gal tris, o gal tik vos vieną. Ir jeigu, pavyzdžiui, neišgeria vaistų nuo cholesterolio, tada jis niekaip ir nesusireguliuoja. Tas pats yra ir su spaudimu.
Kai dėl neišgeriamų vaistų nesusireguliuoja spaudimas, žmogus ateina pas gydytoją ir sako: „Mano spaudimas blogas“. Tokiu atveju sekantis daktaro žingsnis būna išrašyti dar vieną vaistą. Ir taip žmogaus namuose tų vaistų prisikaupia jau visas stalčius ir pacientas ima nebesiorientuoti, ką gerti, o ko ne.
Taigi geriausias sprendimas būtų, kaip nustatė Europos ir kitų šalių ekspertai, skirti pacientams kombinuotus vaistus, nes tai ne tik gerina jų suvartojimą, bet ir leidžia sumažinti sergamumo, stacionarizavimo bei mirčių lygį.
O mes, gydytojai, tada taip pat turime garantiją, kad žmogus geria visus mūsų paskirtus vaistus, arba bent jau daugumą.
– Ar yra tokių kombinuotų vaistų Lietuvoje?
– Tokių medikamentų, kai du vaistai nuo spaudimo yra vienoje tabletėje, yra gausybė tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse.
Lietuvoje yra ir tablečių, kurios apimtų tris vaistus vienoje piliulėje ir jie yra kompensuojami.
– Tad kodėl ne visi gydytojai tokius kombinuotus vaistus skiria pacientams?
– Gal yra tam tikrų apribojimų, nurodymų iš Ligonių kasų, kad pirma žmogus turi pabandyti gerti atskirus vaistus ir pasižiūrėti, ar jie jam tiks. Tame yra kažkiek logikos, nes jeigu kuris vaistas netiktų, jo organizmas nepriimtų ar būtų kažkokie šalutiniai reiškiniai, geriant į vieną tabletę kombinuotus vaistus nebus aišku, nuo kurio taip atsitiko.
Taigi, galima vaistus iš pradžių išbandyti atskirai, o tada, jeigu jie tinka pacientui, pereiti ir prie kombinuotų.
