Kaip dieta ir grynas vanduo gali nuvaryti į kapus, pasakojama knygoje „Toksikologo užrašai“, kurios autoriai Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras ir žurnalistė Danutė Jonušienė.
Pateikiame knygos ištrauką:
Žmogaus prigimtis lėmė įvairialypę mitybą. Nesistenkime keisti to, ką sukūrė gamta. 70 kilogramų sveriantis žmogus kasdien turėtų gauti apie 100 gramų baltymų (būtina norma – vienam kilogramui apie 1,5 gramo baltymų). 100 gramų baltymų sudaro 400 kilokalorijų, tai labai mažai, nes biuro tarnautojui per parą reikėtų bent 1500–2000 kilokalorijų.
Dietos vilioja daugelį žmonių, nes jos yra veiksmingos. Bet tai tik trumpalaikis rezultatas – dieta neišugdo naujų mitybos įpročių, garantuojančių ilgalaikį pokytį.
Dietų taikymas ribotas. Geriausias būdas atsikratyti svorio – nusipjauti koją, taip įmanoma žaibiškai atsikratyti 15 kilogramų svorio. Efektyvu, ir pokyčiai negrįžtami. Kita vertus, ar to reikia. Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo.
Dietą galima sudaryti pagal vėjo kryptį, dolerio kursą, pagal kraujo grupę. Aš ne prieš, bet nežaiskime su mirtimi. Prie kvailų dietų priklauso obuolių acto dieta, sulčių dieta, moliūgų dieta ir daugybė įvairių taisyklių, kai ribojami tam tikri maisto produktai. Jos gali sukelti įvairių valgymo sutrikimų, pavyzdžiui, anoreksiją ar bulimiją. Kai kurios dietos gali baigtis reanimacijos skyriuje, dar blogiau – nuvaryti į kapus.
Kada prasideda sąmoningas savęs žalojimas?
Pavojinga dieta pasižymi sąmoningu organizmo žalojimu. Yra atvejų, kai norėdami atsikratyti antsvorio vieni žmonės užsiaugina jautinį kaspinuotį, kiti vartoja šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų, nes nuoširdžiai mano, kad reikia „varyti“ šlapimą.
Galbūt jie mano, kad iš organizmo su šlapimu pasišalina taukai? Neturėkime tokių iliuzijų – šlapimas yra sterilus ir neturi nė gramo riebalų.
Kartą konsultavau dvi drauges, kurios liekninosi gerdamos šlapimą. Atsitiko taip, kad viena jų jau nebegalėjo šlapintis, todėl ji gerdavo savo draugės šlapimą. Atlikome dializę, moteris atsigavo, ėmė šlapintis, tada ji pasidalino šlapimą su drauge ir iki lašo išgėrė. Ar tai ne beprotybė?
Užsukite į bet kurį knygyną. Lažinuosi, kad rasite bent vieną leidinį apie gydymąsi šlapimu. Yra ir knygų apie gydymąsi žibalu – viena jų kainavo 8 litus, norėjau įsigyti, parodyti savo kolegoms, kad beprotybei nėra ribų, tačiau tąsyk nusprendžiau finansiškai neremti šarlatanų.
Troškulys – geriausias patarėjas, nes primena žmogui, kada reikia gerti. Šlapimą sudaro ne tik vanduo ir medžiagų apykaitos produktai. Su juo iš organizmo pasišalina labai svarbūs mikroelementai kalis bei natris. Netekus kalio, išsivysto širdies ritmo sutrikimai, ištinka koma. Todėl anoreksija, o ne šizofrenija yra sunkiausia psichikos patologija.
Išsivysto klinikinis marazamas
Mirštamumas nuo anoreksijos per 5 metus sudaro 18 procentų. Tai – bene didžiausiu mirštamumu pasižyminti psichiatrinė patologija. Kartą konsultavau vieną pacientę, kuri kasdien išgerdavo keturis litrus morkų sulčių ir nurydavo 90 laisvinamųjų tablečių.
Tai – ribinis mitybos sutrikimas. Betgi mados pasauliui, matyt, patinka tokios perkarusios manekenės. Patyrę mitybos specialistai ir psichoterapeutai nepriima gydyti pacientų, kurių kūno masės indeksas nesiekia 16.
Toks svoris rodo, kad žmogų ištiko sunki būklė – klinikinis marazmas. Tai smegenų sutrikimas, atsiradęs dėl baltymų trūkumo.
Psichoterapija skirta žmonėms, kurių smegenys normaliai funkcionuoja, o sergantys sunkia anoreksija nesugeba suvokti, ką jiems aiškina specialistai. Dėl išsekimo tokie ligoniai neretai patenka į intensyviosios terapijos skyrių. Kai jie atsigauna, jau galima aiškinti, kad valgymas sukelia ne kaltės jausmą, o malonumą.
Cholesterolis lemia moters grožį
Apmaudu, kai net artimieji nesupranta, jog anoreksija – sunki liga. Moters grožį lemia hormonai, o jie susidaro iš cholesterolio. Esu sutikęs pacienčių, kurioms menopauzė prasidėjo sulaukus vos 24 metų.
Įsivaizduokite žmogų, kuris plaukia atviroje jūroje, nutolęs dešimt kilometrų nuo kranto. Gelbėtojai priplaukia prie jo ir nori įkelti į katerį: „Duok ranką, mes tave išgelbėsime.“ O jis sako: „Atstokite, aš juk maudausi.“ Tada gelbėtojai jį įkelia į denį, bet jis puola atgal, jį reikia pririšti, tik taip įmanoma išgelbėti gyvybę.
Prisiminkime, ką Homero epe darė Odisėjas, plaukdamas pro sirenas. Jis užkimšo ausis jūreiviams, o pats prisirišo prie laivo stiebo. Tik taip jam pavyko likti gyvam.
Šis mitas daug ką gali paaiškinti ir apie anoreksiją. Nesvarbu, kiek sveria lieknėti sumaniusi pacientė. Jei ji tokia nusilpusi, kad nesugeba nueiti daugiau kaip dešimt metrų ir atidaryti kambario durų, reikia žiūrėti, kiek liko albumino ir fosforo atsargų organizme. Raumenims būtinas adenozintrifosfatas (ATF) – tai vienas pagrindinių ląstelės energinių junginių.
Žiauriausias kankinimas – sugirdyti žmogui daug vandens
Kai kurie mitybos ekspertai pataria kasdien išgerti po tris ir daugiau litrų vandens. Aš atsargiai vertinčiau tokius patarimus. Senovės Kinijoje buvo padaryta daug išradimų. Kinai padovanojo pasauliui šilką, popierių, paraką, spagečius, juos iš Kinijos į Italiją parsivežė keliautojas Marco Polo.
Kinai pirmieji pasaulyje sukūrė ir kankinimo vadovėlį. Žudymas varpo garsu, sodinimas ant stulpo – tai menkniekis. Žiauriausias metodas – sugirdyti žmogui daug vandens ir paleisti, kur akys veda.
Iš pradžių vandens perteklių šalina inkstai, vėliau – šlapimas išsiskiria su krauju, dar vėliau žmogus ištinsta ir miršta. Tai greitas žudymas vandeniu. Netekti elektrolitų labai pavojinga. Mano patarimas – vandens reikia gerti tol, kol numalšinamas troškulys.
Vanduo pasišalina per inkstus kartu su gliukoze, baltymais ir elektrolitais. Gegužės mėnesį Vilniuje kasmet vyksta daug bėgimo varžybų, kuriose kartais dalyvauju. Nesyk mačiau, kaip įveikę penkis kilometrus nepatyrę bėgikai krinta ant žemės tąsomi traukulių. Jie su prakaitu netenka elektrolitų.
Prakaitas sūrus, nes jame yra natrio chlorido, o su prakaitu pasišalina ir šios medžiagos. Geriant gryną vandenį neįmanoma papildyti elektrolitų atsargų organizme. Kur kas naudingesnis mineralinis vanduo.
Vidinės terpės šarmėjimas – kelias į kapus
Dar vienas mitas – ligos kyla dėl rūgštinės vidinės terpės, todėl būtina gerti daug vandens.
Organizmo skysčių pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra) labai svarbi normaliai organizmo veiklai. Sutrikus šiai pusiausvyrai, baltymai tampa nebe tokie stabilūs, audiniai blogiau aprūpinami deguonimi, pakinta ląstelių ir kraujagyslių sienelių pralaidumas, sutrinka įvairių organizmo fermentų veikla.
Alkalozė, kai kraujo pH yra padidėjęs, rodo, kad susidarė šarmų perteklius. Alkalozė pavojingesnis dalykas nei acidozė – rūgščių perteklius. 7,35–7,45 – tik tokiu intervalu gali svyruoti kraujo pH rodiklis.
Rūgštėjant vidinei terpei, kai pH siekia 6,9, žmogus dar išgyvena, o šarmėjant ir pH rodikliui pasiekus 7,6 tenka amžiams padėti šaukštą.
Yra gudrių verslininkų, siūlančių įsigyti vandens jonizatorių. Toks prietaisas atskiria šarminį ir rūgštinį vandenį. Kai kas tiki, kad geriant jonizuotą (šarminį) vandenį pavyksta mažinti vidinės terpės rūgštingumą ir išvengti ligų. Tokia ligų prevencija mus sugrąžina į XVIII amžių. Tai absurdas. Skrandyje šarminis vanduo reaguoja su druskos rūgštimi ir jokio stebuklo neįvyksta.
Manęs dažnai klausia, kaip vertinu homeopatiją. Atvirai prisipažinsiu – man ji labai patinka, nes toksikologams nepadaugėja darbo dėl žmonių, vartojančių homeopatinius preparatus.
Gamtoje nėra distiliuoto vandens – tiek gėlas, tiek gruntinis vanduo turi tam tikrų druskų. Labai sunku apsinuodyti mineralais, esančiais vandenyje. Kietas vanduo turi kalkių, geležies druskų, jame gali būti didesnis kiekis fluoro.
Nuo geležies druskų gali paruduoti dantys, bet niekas dėl to nepateks į reanimaciją. O dideliais kiekiais geriant gryną vandenį gali tekti eiti į parduotuvę pirkti džiovintų razinų ir kitokių vaisių, nes būtina papildyti kalio ir kitokių mikroelementų atsargas.
O kur jos dingsta? Mes patys kalį išsisiojame. Negalima kišti nagų prie kraujo pH, nes rūgščių ir šarmų pusiausvyra unikali.
