Nedideliame Šveicarijos miestelyje Gren-chene – tarp Bazelio ir Berno – įsikūrusioje „Breitling“ būstinėje Georgesas (57 m.) Kernas šeimininkauja ketverius metus. Per juos jis prekės ženklo apyvartą beveik padvigubino – dabar iki 700 mln. Šveicarijos frankų (apie 661 mln. eurų).
„Iš tikrųjų tik pradedame. „Breitling“ – tai lenktyninis bolidas, kuris tiktai įjungia trečią pavarą“, – šmaikščiai sako G.Kernas.
Plėtra į Aziją, moteriškų laikrodžių kolekcijos, prekyba internetu, nuosavo parduotuvių tinklo kūrimas, bendrovės akcijų pardavimas biržoje... Viskas dar tik ateina.
Vėliausiai per trejus metus „Breitling“ gali ir turi įkopti į mažąjį olimpą tų šveicariškų prekės ženklų, kurių metinė apyvarta siekia daugiau nei milijardą Šveicarijos frankų.
Bet kokiu atveju G.Kernas neseniai tapo neįtikėtinai turtingas. Vienas investuotojų sumokėjo 712 mln. Šveicarijos frankų (apie 673 mln. eurų) už 25 proc. „Breitling“ akcijų. Dėl to dabar bendrovės vertė – beveik trys milijardai, o G.Kerno turimų 5 proc. dalis – 150 mln. Šveicarijos frankų (apie 142 mln. eurų).
„Istorija, kuri nutinka kartą gyvenime“, – stebisi „Breitling“ vadovas savo bendrovės sėkme.
Juk Šveicarijos laikrodžių industrijos eksporto apyvarta 2020 metais sumažėjo 21,8 proc. – maždaug 17 mlrd. Šveicarijos frankų (apie 16 mlrd. eurų). Nemažai bendrovių buvo priverstos daugeliui mėnesių iš dalies nutraukti darbą.
Kadaise didžiausia tarptautinė kiekvieną pavasarį Bazelyje rengiama specializuota „Baselworld Watch and Jewellery“ paroda neatlaikė viruso sukeltos suirutės.
Visame pasaulyje buvo uždarytos juvelyrikos parduotuvės. Ir net ištikimiausi klientai užsibarikadavo namuose, kurie pavirto biurais. Tai – blogoji žinia. Bet yra ir geroji: klientų pinigai, kaip tai nutiko per finansų krizę 2008-aisiais, niekur nedingo. Tik jie jų negalėjo išleisti.
„Po ilgo karantino pavasarį žmonės vėl džiaugsmingai plūstelėjo“, – sako Kim Eva Wempe, to paties pavadinimo juvelyrikos ir laikrodžių tinklo Hamburgo (Vokietija) filialo vadovė.
Pirkėjai skubėjo atsigriebti už prarastą laiką. Tad nieko nuostabaus, jog Šveicarijos laikrodžių industrijos sąjunga (FH) tikisi, kad 2021-aisiais apyvarta bus grįžusi į rekordinį 2019-ųjų lygį.
Juk bendrovės, įsikūrusios tarp Le Loklio ar Le Braso, Bylio ar Ženevos, kaip ir anksčiau, laikomos svarbiausiomis globalaus laikrodžių verslo žaidėjomis – tiek prestižo, tiek preciziškumo požiūriu.
„Atrodo, kad Šveicarijos laikrodžių industrijai koronaviruso pandemija jau baigėsi“, – sako prabangos prekių ženklų analitikas ir laikrodžių specialistu Ciuricho „Vontobel“ banke dirbantis Jeanas Philippe’as Bertschy. Jo studijos nuolat apžvelgia ir įvertina laikrodžių pramonės padėtį.
J.Ph.Bertschy nuomone, esama tikrų savo srities lyderių – tai „Rolex“, „Patek Phillipe“ ar „Breitling“. Bet auga ir prekės ženklų, kuriems, kaip jis sako, kyla grėsmė iškristi iš valties, skaičius.
Koronavirusas paskatino daugelį procesų, kurie jau vyko. Ne tik laikrodžių pramonės, kuri kaip niekas kitas glaudžiai susijusi su panašių gaminių kūrimu, skaitmeninimą.
Šios srities skaitmeninimas pirmiausia reiškia prekybą internetu, kuri staiga tapo tokia svarbia koronaviruso pandemijos metu. Elektroninė prekyba auga, bet jos kartelė į dangų dar nešauna.
G.Kerno vadovaujamos „Breitling“ apyvarta internete pasiekė apie 10 proc. Jis įsitikinęs, kad dabar 70 proc. sprendimų priimami internetu, tačiau pirkti žmonės mieliau eina į parduotuvę.
Nepaisant to, prekyba internete toliau augs. Neseniai įsikūrusios šveicarų prabangių laikrodžių prekybos platformos „Chronext“ apyvarta 2020-aisiais sudarė 101 mln. eurų.
„Siekiame, kad apyvarta ir toliau kasmet augtų dviženkle procentine išraiška“, – sako platformos įkūrėjas ir vadovas Philippas Manas.
Pirmiausia tikslinė internetinių klientų grupė didėja Kinijoje.
Nors vienu metu atrodė, kad virusas šalyje jau pažabotas, kinai vis dar negali keliauti. Tad dėl turistų stygiaus stringa daugelio Vakarų juvelyrų verslas.
Bet G.Kernas nusitaikė ne tik į virtualiosios erdvės klientus. Po visą pasaulį išsibarsčiusių „Breitling“ parduotuvių tinklas per artimiausius metus nuo 150 vietovių turi būti išplėstas iki 250. Pirmiausia kaip tik Tolimuosiuose Rytuose.
Koronavirusas suteikė prabangos verslui patikimumą. Malonūs akiai ir teikiantys džiaugsmą daiktai turi būti ir vertinga investicija.
Dėl to paklausą pirmiausia jau turi ne tik „Rolex“, „Patek Philippe“ ir „Audemars Piquet“, bet ir „Richard Mille“. Visi jie turi bendrų bruožų.
Jie vis dar valdomi šeimos, šių prestižinių prekės ženklų akcijos nepardavinėjamos biržoje ir jie nėra koncerno dalis. Tokios bendrovės nesivadovauja ketvirčių pranešimų rezultatais, sako „Patek Philippe“ savininkas Thierry Sternas.
Paklausą turi ne tik jų prekės ženklas, bet ir atskiri modeliai, kurių kaina dabar šauna kone į kosmines aukštumas.
2021-ųjų pavasarį „Patek Philippe“ vadovas Th.Sternas pranešė, kad atsisveikinama su „Nautilus“ nerūdijančiojo plieno versija. Paskutinė serija su žaliu ciferblatu interneto svetainėje kainuoja 30 100 eurų.
Bet laikrodis itin paklausus ir laukimo eilės laikas toks ilgas, kad virtualioje erdvėje siūlomas dešimteriopai didesne kaina.
Panašaus, vaizdžiai sakant, spektaklio aktorė ir „Rolex“ įmonė. Dėl savo daugiau kaip penkių milijardų Šveicarijos frankų apyvartos ji tapo laikrodžių rinkos etalonu. Šeimos fondo valdoma įmonė viena sudaro daugiau nei ketvirtadalį Šveicarijos laikrodžių apyvartos.
„Rolex“ modelių, kaip antai „GMT-Master II“ ar „Daytona“, kainų kartelė stulbinamai aukšta, kaip „Patek Philippe“.
Tai, kas brangu, vis rečiau puošia riešą ir tuojau pat dingsta seifuose ar bankų saugyklose. Kai kurie laikrodžiai nebėra papuošalai, o rimtos investicijos, sako „Chronext“ vadovas Ph.Manas. Šie jo žodžiai nekelia nuostabos neigiamų palūkanų normų ir baimės dėl infliacijos požiūriu.
Laikrodžių rinkos laimėtojai – klasika, ikonos, išskirtiniai originalai.
Pirmiausia kolekcininkams niekada nepakanka ribotų serijų ir išskirtinio modelio laikrodžių. Iš jų naudos turi ne tik mažiausi Šveicarijos gamintojai, kaip antai „Greubel Forsey“, „Urwerk“, bet ir kai kurios vokiečių įmonės. Viena jų – „Lang & Heyne“.
Praėjusiais metais šios Dresdeno įmonės 99 vienetus nerūdijančiojo plieno „Hektor“, kurių vieno kaina – 16 900 eurų, mažmenininkai išgraibstė per kelias valandas.
Kai kurie laikrodžių bendrovių vadovai vis dar eina lenktynių su „kompiuteriais ant riešo“. Bet „Apple“ parduoda laikrodžių tris kartus daugiau negu visa Šveicarijos laikrodžių industrija.
„Apple“ valdo pasaulyje daugiau nei pusę išmaniųjų laikrodžių verslo. Tai rinka, į kurią tobuliausios mechanikos šveicarų gamintojai niekada nesiryžo įžengti. Veikiausiai dėl to, kad didžiausią savo istorijoje smūgį patyrė dėl aukštųjų technologijų.
Aštuntajame dešimtmetyje pigūs kvarciniai laikrodžiai iš Azijos užkariavo pasaulį. Tuomet atrodė, kad šveicarų gamintojai, vaizdžiai sakant, paguldyti ant menčių.
Tai truko tol, kol sunkumų verčiami iš savo pretenzijų į lyderystę nepradėjo kurti statuso.
Bet ir pasitelkę šią strategiją sėkmės lydimi laikrodžių gamintojai neturėtų pernelyg garsiai triumfuoti. Jų pastarojo meto pakilimas remiasi į trapų pagrindą.
Tai – globalus lenktyniavimas vartojimo srityje, greitų pinigų, investavimo galimybių paieškos ir kinų rinka, kur augantis vidurinis sluoksnis ieško statuso simbolių.
Kas penktas šveicariškas laikrodis jau keliauja į Kiniją, tapusia eksporto šalimi Nr.1.
Bet laikrodžių gamintojams tai reiškia ir riziką dėl per didelės jų prekės ženklų koncentracijos.
Bet kokiu atveju sėkmė pirmiausia lydi išskirtinius, nuo koncernų nepriklausomus prestižinius aukštų kainų prekės ženklus. Tuomet nestebina, kad ir „Breitling“ nori įsiveržti į dar brangesnių erdves.
„Prekės ženklo kainos kartelę iš viršaus nuleisti žemyn rizikinga, bet nesunku. Iš apačios pakelti į viršų – sunku, bet nerizikinga“, – įsitikinęs „Breitling“ vadovas G.Kernas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
