Įsikurti Vokietijos sostinėje Martynas nusprendė, nes čia šiuo metu sukasi jo koncertinė veikla. O ir asmeniniame gyvenime susiklostė taip, kad muzikantas nėra pririštas būti Lietuvoje dėl artimų santykių.
„Esu laisvo oro direktorius, galiu panuotykiauti. Dabar laikas pabūti sau, panaudoti laiką savo patirtims, muzikiniam ir asmeniniam tobulėjimui. Šiandien jau džiaugiuosi, tačiau pradžia nebuvo labai lengva“, – pasakojo M.Levickis.
Pakeitus gyvenamąją vietą tenka priprasti prie tam tikrų naujų, kitokių, dalykų. Nors Berlynas Martynui pažįstamas, tik čia persikėlęs pamatė jį šokiruojamai įvairų. Kas šokiruoja? Berlyno laisvė.
„Supratau, koks konservatyvus vis dėlto esu, nors šešerius metus gyvenau Londone. Berlyno ir Londono niekaip negalėčiau palyginti – tai absoliučiai skirtingi didmiesčiai su absoliučiai kitokia aura.
Žmonių aprangos stilius Berlyne be galo specifinis – arba labai provokuojantis, arba nuskuręs, tai stebina. Čia labai daug benamių, kurie turi problemų dėl svaigalų ar narkotikų, – ir mieste ši problema itin juntama. Kol apsistodavau gražiuosiuose rajonuose ir itin daug nevaikštinėjau po miestą, to nemačiau. Mačiau gražųjį Berlyną, o čia apsigyvenęs išvydau jį visokį.
Pirmoji mane ištikusi problema – kur savo rajone išgerti skanios kavos, kad nereikėtų toli keliauti į jau žinomas puikias vietas,“ – šypsojosi akordeonininkas, butą išsinuomojęs viename prestižiškiausių, ramiausių ir saugiausių rajonų, kur daugybė rezidencijų.
Martynas sau Berlyne duoda laiko iki ateinančio spalio – tuomet baigsis jo įsipareigojimai „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“ festivaliui, kuriame turės daug pasirodymų.
Lietuvos ir Vilniaus jis neketina pamiršti, tiesiog Vokietijos sostinė tapo antraisiais namais.
Vokiečių kalbos jaunas vyras mokosi iš gyvenimo, nes mokykloje šio dalyko nesimokė. Tiesa, prieš dešimtmetį jis baigė intensyvius vokiečių kalbos kursus, iš kurių dar tikrai daug atsimena.
„Planavau čia atvykęs vėl užsirašyti į kokius nors kursus, tačiau vis dar ieškau jiems laiko, – juokėsi M.Levickis. – Norėjau sąmoningai įmesti save į kitokią aplinką, kurioje net nesijaučiu saugus, kad patirčiau naujų dalykų ir priversčiau save kalbėti vokiškai.
Deja, suvokiau, kad galiu tai daryti rugsėjį ir pusę spalio, o tuomet prasideda amerikietiški kalneliai darbuose. Kas iš to, kad tokius kursus nusipirkčiau, – neturiu jiems laiko, nenueisiu. Susiradau kitus internetu, bet trūksta motyvacijos. Neprisiverčiu.“
Vis dėlto be vokiečių kalbos atlikėjas neliko – jis džiaugėsi nuostabia vadybininke, su kuria dirba. Kartkartėmis ji skiria laiko su Martynu kalbėtis tik vokiškai – tai būna labai juokingos valandėlės.
Mieste vaikinas visur susikalba angliškai, tačiau labai norėtų kalbėti ir per koncertus, kaip kad mėgsta, – pasakoti istorijas pristatydamas kūrinius. Nemokant kalbos tai labai sunku.
„Bet stengiuosi, po truputį išeina. Jau ir pokštus laidyti pradėjau, džiaugiuosi, kad publika nusijuokia, kai pasakau ką nors vokiškai, – ne kad pasakiau nesąmonę, o kad pasakiau tai, ką ir turėjau mintyje. Smagu“, – šypsojosi Martynas.
Visą interviu su akordeono meistru skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
