– Kur šiuo metu gyvenate – name ar bute?
– Nuosavame name. Nusipirkome jau pastatytą, į jį atsikraustėme iš buto. Kai gimė sūnus, norėjome daugiau erdvės, savo kiemo, kad būtų patogiau ir smagiau gyventi.
– Kokia interjero stilistika jums artimiausia?
– Man patinka minimalistinis, skandinaviškas stilius. Kol kas esame dar pakeliui į savo svajonių namus, nes namą reikia renovuoti, šiek tiek sumoderninti. Ne išmaniuosius namus norime susikurti, o patogius gyventi.
– Ar būsto dydis turi įtakos jūsų savijautai? Ar jis atspindi jūsų asmenybę?
– Taip, būsto dydis turi įtakos mano savijautai. Tai ypač pasijuto per pandemiją. Tikrai labai džiaugiausi, kad turime pakankamai vietos ir kad šalia namo yra kiemas.
Atsikraustęs iš buto į namą žmogus visada jaučiasi daug geriau. Ir įkvėpimo daugiau. Gerai savijautai didelė erdvė labai svarbu.
– Ar dažnai pertvarkote erdves, perstumdote baldus?
– Nedažnai, nes namą ruošiamės iš esmės renovuoti. Dabar baldai tokie, kokius nusipirkome į jį atsikraustę. Bet manau, kad po renovacijos bus kitokie.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kurdami asmeninę erdvę? Ar tariatės su dizaineriais?
– Kol kas nesitariame, bet ketiname tartis dėl namo vidaus remonto. Tenka daug keliauti, matyti skirtingų gyvenimo būdų, skirtingų kultūrų ir visa tai formuoja įsivaizdavimą, kokių noriu savo namų. Pavartau ir interjero žurnalus.
– Mėgstate, kai namuose vyrauja ramybė ar kai jie triukšmingi?
– Kai pas sūnų ateina draugų, man jie tikrai netrukdo, nes tada namai būna gyvi. Vaikų žaidimai, juokas suteikia harmonijos. Visiška tyla pas mus būna retai. Dažniausiai skamba muzika – kaip fonas. Leidžiame plokšteles arba CD grotuvą.
– Kaip apibūdintumėte jaukius namus?
– Man svarbu namų kvapas, židinys, apšvietimas. Jei namuose kvepia obuolių pyragu, tokie namai man atrodo jaukūs. Pas mus yra židinys, kuris suteikia jaukumo šaltais rudens ir žiemos vakarais. Namų apšvietimas turėtų būti ne per ryškus. Ir daiktų neturi būti per daug.
– O stilingus?
– Man stilingi namai – tai minimalistiškai tvarkingi, pastelinių spalvų, daiktai pritaikyti poreikiams – jų tik tiek, kiek reikia. Namai su daugybe antikvarinių daiktų ne man.
– Išvardykite kelis daiktus, be kurių neįsivaizduotumėte interjero.
– Be patogaus nemažo stalo, židinio, minkštasuolių, televizoriaus su dideliu ekranu. Prie stalo šeima susiburia per pusryčius, vakarienę. Vakarais susėdame ant minkštasuolių prie židinio ir žiūrime filmus. Jų žiūrime daug, mums tai labai svarbu.
– Ar iš kelionių mėgstate parsivežti daiktų, kurie tampa interjero dalimi?
– Labai retai. Anksčiau parsiveždavau suvenyrų, paskui supratau, kad jų nereikia – guli dėžėse. Dabar suvenyrų neparsivežame – stengiamės turėti kuo mažiau daiktų.
– Ar galima jūsų būste išvysti širdžiai brangių daiktų?
– Mano prodiusuotų filmų plakatų. Ir ne mano prodiusuotų. Man brangesni žmonės negu daiktai. Niekada nesiekiau turėti brangių daiktų. Mano gyvenimo moto – potyriai, o ne daiktai.
– Pakalbėkime apie knygų lentynas. Ar jos būtina interjero dalis, ar galite be jų apsieiti?
– Knygų lentynų namuose turi būti, žmonės turi skaityti knygas. Manau, kad knygos formuoja ir asmenybę, ir gyvenimo supratimą, ir gyvenimo būdą. Pas mus ant vienos svečių kambario sienos – vien knygų lentynos. Dažnai knygose ieškau įkvėpimo savo filmams.
– Namai ir gėlės. Koks jų santykis?
– Turime gyvų gėlių, jokiu būdu ne dirbtinių. Negalėčiau namie pakęsti dirbtinių gėlių. Manau, kad gėlės – gyvi organizmai, kurie jaučia namų aurą. Todėl namuose gėlės arba žydi, arba nuvysta. Stengiuosi, kad gėlės į namus įneštų harmonijos.
Viena gėlė, kurią paveldėjome iš ankstesnių namo savininkų, su mumis jaučiasi labai gerai ir užaugo iki antro aukšto. Juokaujame, kad reikės stogą kirsti, jei ji užaugs iki trečio aukšto.
Manau, vazoninių gėlių namuose turi būti saikingai. Stengiuosi kiekviename kambaryje laikyti po vieną vazoninę gėlę.
– Ką renkatės – dušą ar vonią?
– Dušą. Vonios kambaryje buvo vonia. Vietoj jos įrengėme dušą, kad vonios kambarys būtų erdvesnis.
– Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose?
– Įvairi: ir lietuviška, ir prancūziška. Klasikinė. Prodiusuoju filmą apie Paryžiuje gyvenančią žinomą pianistę Mūzą Rubackytę, tai klasikinės muzikos pastaruoju metu mano gyvenime daugiau.
Turime ir vinilinių, ir kompaktinių plokštelių. Kai būna šalta, užsikuriame židinį ir klausomės muzikos pagal nuotaiką.
– Ar jūsų namuose yra meno kūrinių – paveikslų, skulptūrų?
– Skulptūrų nėra, paveikslai keli yra, bet jie supakuoti ir laukia geresnio interjero. Dabar ant sienų kabo kelionių nuotraukos, darbo kambaryje – didelis žemėlapis, kuriame smeigtukais žymime tas šalis, į kurias nukeliaujame.
– Gal prisimenate, koks buvo pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys?
– Man labai svarbus vieno filmo plakatas, kurį įsigijau, kai pradėjau svajoti tapti filmų prodiusere. Studentų bendrabutyje Prancūzijoje jis kabėjo mano kambaryje ant sienos.
Tas plakatas – ne meno kūrinys, bet nuo studentiškų bendrabučių jis visada keliavo su manimi kartu, kur studijavau: į Londoną, Los Andželą, paskui – į Lietuvą.
Jis buvo ir visada bus mano įkvėpimas nuo tų laikų, kai pradėjau svajoti apie kiną. Tai kaip įrodymas, kad įgyvendinau savo svajonę, o jis mane lydėjo visuose darbuose.
