Buvusi merginų grupių YVA, „Šarka“ narė, TV laidų vedėja, šokėja, choreografė, šokių studijos „Amber“ įkūrėja Gintarė Valaitytė-Bikuvienė puikiai prisimena laikus, kai puošnios suknelės, ryškus makiažas ir aukštakulniai, scenos spindesys ir publikos aplodismentai buvo tapę kone kasdienybe.
2011-aisiais duodama interviu žurnalui „Stilius“ tuomet 27-erių mergina pramogų pasaulio rate sukosi kaip voverė – nenuostabu, kad dėl raudonų plaukų ir buvo gavusi Voverės pravardę.
„Vyras, kad būčiau pasiruošusi su juo kurti šeimą, neprivalo būti turtuolis. Ne pinigai yra svarbiausia. Jei žmogus susuktų man galvą, pirmiausia matyčiau jį ir jo akis, o ne piniginę.
Pagimdyti vaikelį, būti su juo namuose, stumiant vežimėlį vaikščioti po Senamiestį, gaminti valgį iš darbo grįžtančiam vyrui – nuostabus gyvenimas.
Nežinau, kaip bus, bet šiandien norėčiau išeiti atostogų sukūrusi šeimą. Man tai priimtina, nors ir esu veikli“, – prieš dešimtmetį pranašiškai svarstė populiarios merginų grupės narė.
Ji prasitarė, kad šalia yra artimas žmogus. Tačiau tuo metu G.Valaitytė neįvardijo, kad visai neseniai užsimezgę santykiai – su dabartiniu vyru kompozitoriumi ir muzikos prodiuseriu Vytautu Bikumi (34 m.).
Šiandien Gintarė gyvena būtent taip, kaip svajojo. Ištekėjo už Vytauto ir kartu augina du vaikus – sūnų Vytautą (4 m.) ir dukterį Žemyną (2 m.).
Ar pasiilgsta televizijos studijų, scenos ir pramogų pasaulio? Gintarė atvira – ji kuo puikiausiai prisimena tas dienas, bet dabar vertina ir brangina tai, kuo gyvena pastaruosius metus, – šeimą.
„Mano kasdienybė iš esmės pasikeitė ne šiandien ir ne vakar, bet prieš šešerius metus. Ne, nesiilgiu nieko. Bet ar prisimenu? Taip. Jei ne tam tikros aplinkybės, ne laikas ir ne vieta, kurioje tinkamu metu atsidūriau, manau, niekada ir nebūčiau sąmoningai siekusi to ryškaus ir matomo gyvenimo. Atsisukusi atgal suprantu, kad scena ir pramogų pasaulis niekada nebuvo sąmoningas mano tikslas“, – pasakojo Gintarė.
Jaunystės etapas buvo kitoks, bet moteriai visada buvo svarbu draugauti, mylėti, būti šeimoje ir saugoti santykius. Ji niekada neturėjo daug draugų, nemėgo didelių kompanijų, vertino ramybę, net tylią vienatvę.
Kiek save pamena, jau nuo pat vaikystės Gintarė savo gyvenimo kelią matė kitokį. Kai jos, mažos mergaitės, paklausdavo, kuo bus užaugusi, dažniausiai atsakydavo, kad bus mama arba mokytoja. Greičiausiai pavyzdys ir autoritetas nuo mažų dienų buvo pačios mama, vaikų darželio auklėtoja, ir jos įskiepyta begalinė meilė vaikams.
„Dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad labai noriu studijuoti choreografiją ir būti šokių mokytoja, o ne artistė. Svarsčiau ir apie socialinę pedagogiką, psichologiją.
Šiandien jaučiuosi grįžusi į save, susivokusi, kokia iš tiesų esu ir kas man svarbiausia. O aukštakulnius, tikiu, dar apsiausiu. Šiandien ten, kur esu, man saugu, ramu ir gera ne su aukštakulniais, o su medžiaginiais sportbačiais“, – šypsojosi moteris.
Pasipuošti, pasak Gintarės, galima, kai norisi. Kita vertus, juokėsi ji, pastarąjį kartą aukštakulnius avėsi ir puošnią suknelę vilkosi per savo vestuves su V.Bikumi – 2015-aisiais Las Vegase, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Karantiną Gintarė su vaikais leidžia kaime Mažeikių rajone. Buvusioje senelių sodyboje moteris su mažyliais kvėpuoja grynu oru, rudenį renka obuolius sode, vaikšto miškuose, vasaromis džiaugiasi kaimynų auginamais gyvuliais ir yra laiminga, kad kartais gali pabėgti iš sostinės į kaimą.
„Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kai čia atvažiuojame, – ar tai būtų ruduo, ar vasara. Apribojus judėjimą sudėtingiausia nematyti artimųjų – vien apie tai pagalvojus man spaudžia gerklę. Kaina supratimo, kaip mes branginame savo artimuosius, man atrodo per didelė... Gaila, kad tas suvokimas kitiems ateina žmonių gyvybių ir ligų sąskaita“, – svarstė Gintarė.
– Gintare, kaip atrodo jūsų dienos, savaitės kaime? Ar nepasiilgstate namų, sostinės šurmulio?
– Karantinas – tikrai sunkus metas, dabar išmokome gyventi šia diena, neplanuoti. Jei mums gera dabar, stengiamės užlaikyti, pratęsti tą emociją.
Kad ir dabar – mudvi kalbamės, vaikai atgulė pietų miego, namuose šilta, turiu puodelį kavos, o už lango senų obelų sode sninga didžiulėmis snaigėmis – be galo gražu. Tai – mano šiandienos vaizdas už milijoną. Kiti gal sakys, koks čia gali būti smagumas kaime sėdėti su dviem mažais vaikais? Gal kitiems smagumas – Maldyvuose po palme gerti kokteilį.
Vilniuje šiuo metu mums būtų kur kas sunkiau – gyvename bute, kad ir miesto centre, bet vis tiek tai neatstoja kaimo. Kartą per dieną einame į kiemą, visos aplinkinės vaikų žaidimo aikštelės jau pažįstamos iki skausmo.
Vyras išeina į darbą, o mes kasdien sukame tuos pačius ratus.
Kaip atrodo dienos su vaikais kaime? Atidarau duris, ir jau nuosavas kiemas, po kelias valandas jie gali dūkti ir žaisti sode su šuniuku, netoli didžiulis išpuoselėtas parkas su daugybe žaidimų ir įrenginių vaikams. O kur dar visi miškai ir apsnigtos pievos. Viskas šalia, viskas šviežia ir gaivu, aplink gamta ir laimingos vaikų akys.
Mūsų laikas turbūt kaip ir visų – einame į lauką, mišką, gaminame valgyti, žiūrime filmukus, skaitome knygas, žaidžiame. Labai džiaugiamės, kad ši žiema padovanojo ir pusnis sniego, – vaikams tai kasdienis ir begalinis žaidimų objektas.
Su vaikais, žinoma, ir aš išgyvenu tarsi antrą vaikystę! Juk kiek mūsų be vaikų lėktų pačiuožinėti ant kalnų, kiek mūsų, suaugusiųjų, be vaikų statytų kieme sniego senių šeimyną ar neštų į lauką užšaldyti spalvotas ledukų girliandas?
– Jau tuoj bus metai, kai su pertraukomis laiką leidžiate kaime ir tuo mėgaujatės. Tad gal verta pagalvoti ir apie namus užmiestyje, gamtoje?
– Sostinėje gyvename Naujamiestyje, šiame rajone, prie Vingio parko, užaugo mano vyras. Kai susituokėme, ilgai svarstėme, kur norime apsigyventi. Galiausiai svarstykles nusvėrė miestas, o ne kaimas. Juolab kad į kaimą bet kada galime atvažiuoti.
Ši sodyba šalia Mažeikių – mano amžiną atilsį senelių. Nuolat čia leisdavau laiką nuo mažų dienų, vaikystėje čia prabėgo visos mano vasaros, o rudenį, žiemą ar pavasarį – visi savaitgaliai. Dabar čia gyvena mano tėvai. Namas sutvarkytas, tik čia nebėra gyvulių, bet tas pats sodas, daržas, daržinė ir malkinė. Džiaugiuosi, kad mano vaikai, kaip ir aš, gali čia leisti savo vaikystės dienas. Ypač daug laiko, visada – vasaras, čia leidau, kai gimė sūnus.
Nenustojau čia važiuoti ir gimus Žemynai. Mano mama pedagogė, jos vasaros irgi laisvos, o pagalba auginant pametinukus niekada netrukdo. Ką jau kalbėti apie tai, kad visą vasarą po žolę gali vaikščioti basomis kojomis, maudytis upėje, valgyti braškes tiesiai iš lysvės ir mėgautis gamta.
– Esi šokių studijos „Amber“ sostinėje įkūrėja, viena mokytojų. Ar gimus vaikams nutraukei savo veiklą, ar ją sustabdė karantinas?
– Mano šokių studija dirba, ji nėra uždaryta. Nuo praėjusių metų lapkričio dirbame nuotoliniu būdu. Jau treti metai turiu nuostabią pagalbininkę. Rudenį trumpam buvau grįžusi į darbus, tačiau karantinas, žinoma, padarė savo. Kada vėl grįšiu? Sunku tiksliai atsakyti, nes nežinome, kokia bus pandemijos situacija, – gal pavasarį, o gal tik rudenį.
Neskubu, studija puikiai veikia ir be manęs, tad kol kas galiu save atiduoti vaikams ir mėgautis motinyste. Vis dėlto ambicijų ir naujų idėjų tikrai turiu.
– Ar svajoji grįžti į darbus, nors porai valandų ištrūkti iš mamos kasdienybės?
– Gimus sūnui pirmus metus neturėjau jokios pagalbos darbe, dirbau viena. Sūnų, dar visai kūdikį, tas kelias valandas per dieną prižiūrėdavo vyras, o aš lėkdavau į šokių pamokas. Tačiau gimus Žemynai į darbus nebesiveržiau – džiaugiuosi, kad studija veikia, kad prie jos gyvavimo galiu prisidėti būdama namuose.
Labai aiškiai supratau, kad nesu karjeros moteris. Mano viduje darbai, karjera nekirba ir nedega. Ar ką nors praradau, gailiuosi ir man to labai trūksta? Sakau tvirtai – ne. Turėjau visas galimybes dirbti net nesamdydama auklės – mūsų su vyru darbo grafikai lankstūs, jei būtume norėję, tikrai būtume susidėlioję vaikų priežiūrą.
Svarbiausia man dabar – vyras ir vaikai, šeima. Man gera būti mama, gera būti namuose, gera vakarais pasitikti iš darbo grįžtantį vyrą, gimus dukrai buvo gera stumdyti vežimėlį Vingio parke, užuot lėkus į studiją.
Dabar – lėtesnis ir ramesnis laikas, bet kai leido situacija, nuolat ką nors veikėme ir buvome itin aktyvūs, visada ir visur – su vaikais. Mano kasdienybė manęs visiškai neerzina, joje būnu su didžiausiu malonumu, tad ir ištrūkti, veržtis kur nors kitur nelabai yra ko. Juolab kad toks mūsų šeimos sprendimas – ilgai svarstytas, pajaustas ir abipusis, tinkamas ir man, ir vyrui.
– Kitos mamos (o gal net dažniau ne mamos) paklaustų: o kur laikas sau? Kur asmeninės ambicijos? Kodėl reikia pačiai „pasilaidoti“ būnant mama?
– Oi, tikrai taip, ne kartą esu girdėjusi komentarų, kokia aš vargšė, be sauskelnių ir maistelių, nieko nebematanti. Visa tai – tik stereotipai, visuomenės nuomonė, kuri man nėra svarbi. Nejaučiu jokio noro dirbtinai įtikti visuomenei ir pateisinti kitų, man svetimų, žmonių lūkesčius.
Juolab kad vieniems ar kitiems vis tiek neįtiksi. Atidavei save motinystei, šeimai – kur tu pati, kur tavo ambicijos, sėdi su vaikais ir nieko neveiki. Kuri verslą – kokia tu mama, vaikams galinti skirti tik kelias kokybiškas valandas? Tad džiaugiuosi, kad turiu galimybių ir galiu eiti būtent tuo keliu, kuriuo noriu, galiu klausyti širdies ir kad čia turiu artimiausių žmonių palaikymą. Ir kitiems linkiu kasdienybėje pajusti savo kelią ir pilnatvę.
Ne kartą esu girdėjusi, kai moteris gimus vaikams skundžiasi, kad nebegali savęs realizuoti ir dūsta toje mamos kasdienybėje. Tikrai suprantu tokias moteris, bet pati jaučiuosi kitaip. Man motinystė, vos tik gimus sūnui, buvo ir yra be galo įdomi, magiška. Būtent čia jaučiuosi save realizuojanti visa esybe ir natūraliu atsidavimu. Nė vienoje veikloje anksčiau nesijaučiau tokia stipri, tokia užtikrinta ir tokia laiminga. Nė akimirkos nesigailėjau pasirinkusi buvimą su vaikais ir šeima, o ne karjerą ar spindesį.
Nerūšiuoju žmonių, nevertinu jų gyvenimų, jų norų ir siekių. Vienus įkvepia prabangių mašinų pirkimas ir būtinai – atostogos Maldyvuose. Mane įkvepia kelionės ir buvimas su šeima.
Paprasta mūsų laimė – į lesyklėlę kaime pagaliau atskridusios zylutės! Kiek džiaugsmo ir laimės tie paukšteliai mums atnešė, kiek mes jų laukėme ir kiek skirtingų lesalų pylėme, kol pagaliau sulaukėme. O užvakar dar ir genys atskrido!
– Esi tikra supermama.
– Man ir tas dabar labai populiarus terminas „supermamytė“ toks daugiabriaunis – gerai čia ar blogai? Ar galima per daug lepinti savo vaikus? Ar galima per daug mylėti? Ar galima skirti per daug dėmesio? Ką reiškia pasakymas: „Nenešiok, nesupk, pripras“?
Mūsų abu vaikai iš esmės užaugo ant rankų. Pamaitintas kūdikis užmigdavo, tai ir laikydavau jį miegantį po kelias valandas, kol pabus, arba atsiguldavau šalia ir snausdavau pati.
Labai džiaugiuosi, kad vaikų seneliai – ir mano tėvai, ir Vytauto – elgėsi taip pat, nešiojo, sūpavo ir laikė glėbyje miegančius, jei tik norėjo, po kelias valandas. Mums visiems tai ir yra džiaugsmas, brangiausios akimirkos. Vaikai auga, tokie momentai labai trumpi, jų nebepakartosime.
Nesu ir nesiekiu būti tobula ar „faina“ mama. Stereotipai, kad būdama mama moteris turi imtis ir veiklos sau – gaminti, siūti ar megzti, būtinai perskaityti po knygą per mėnesį ar ką nors sukurti, – ne man.
– Gali tik džiaugtis, kad ir vyras, kiti artimieji pritarė tokiam sprendimui, kad palaikė. Juk galėjo būti ir kitaip.
– Mūsų su Vytautu santykiai kiekvienam mūsų gali atrodyti vienaip ar kitaip. Bet man ypač smagu pamatyti mūsų santykius kitų žmonių akimis, pavyzdžiui, kai pokalbio susėda mūsų abiejų mamos – jos linksi galva ir viena per kitą stebisi, kaip galėjo taip nutikti, kad susitiko du tokie vienodi žmonės. Tai – apie mudu.
Nesame pliusas ir minusas ar priešingybės, kurios traukia. Mūsų požiūris į gyvenimą, šeimą, vertybes, laisvalaikį absoliučiai sutampa. Susitiko du vienodi vienturčiai iš skirtingų Lietuvos galų!
Mano mama gyvena toli, Vytauto mama – Norvegijoje. Bet kai jos vieši pas mus ar mes – jų namuose, visada galime skirti laiko sau. Būna, išbėgame porai valandų kur nors vakarienės, į filmą ar pasimatymą, bet jau po valandos abu norime lėkti namo. Grįžtame pasiilgę ir tada dar labiau suprantame, kas yra mūsų gyvenimas ir mūsų esmė.
Dabar vaikai jau didesni, randame laiko ir būdami su jais pabūti dviese. Užsikuriame židinį, pasidarome kavos, valgome desertą, fone tyliai groja kantri stiliaus muzika, vaikai aplinkui žaidžia – tokia mūsų laimė.
Suprantu, pateisinu ir nesmerkiu tų, kurie gyvena kitaip. Kiekvienam savo. Nevadinu motinystės darbu, bet man ne gėda prisipažinti, kad kol Vytukui suėjo pustrečių, mums buvo labai sunku.
– Tik pametinukus auginančios mamos supras, ką reiškia grįžti į namus su kūdikiu, kur laukia vos pusantrų metukų brolis ar sesuo...
– Būtent! Mes norėjome pametinukų, taip ir planavome. Bet iki šiol atsimenu jausmą, kai grįžome iš ligoninės su ką tik gimusia Žemyna. Sūnus buvo namuose su mano mama, mes parvežame sesutę, o jis stovi didelėmis akimis su sauskelnėmis ir čiulptuku burnoje, tik pradėjęs tarti pirmuosius žodžius.
Tądien kažkaip giliai širdyje graudindamasi suvokiau, kad štai dabar tai bus sunku. Buvo. Esame tai įvardiję garsiai ir dėl to nesijaučiame blogesni tėvai. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl tų, kuriems pirmieji metai gimus antram vaikui buvo lengvesni.
Visą laiką sukomės dviese, galiu pirštais suskaičiuoti kartus, kai likau viena su vaikais. Vyras keldavosi vos pradėjus švisti ir keliaudavo į studiją, kad mums atsikėlus po pietų miego jau būtų namuose. Vasarą padėjo mūsų mamos, daug laiko leidome kaime.
Tačiau tai ėjo ir praėjo. Dabar, kai vaikai paaugo, jaučiamės kur kas laisvesni ir kartu galime veikti daug įdomių dalykų.
– Ar jauteisi kitaip gimus dukrai? Turiu minty, kad su antru vaikeliu lyg ir lengviau, lyg ir jau yra žinių, patirčių bagažas, mažiau pirmų kartų, streso.
– Antras vaikas tikrai auga paprasčiau. Kasdieniai dalykai – sloga ar ne toks žvilgsnis – su antru vaiku nebesukelia panikos. Prisimenu, kaip laukėme, kada vaikams nukris virkštelė, – pirmo tikrini kone kas valandą, o antro tiesiog pastebi, kad jos nebėra.
Akylai stebėjome ir džiaugėmės kiekvienu Vytuko bandymu žengti pirmuosius žingsnius, o Žemyna – tuo metu keliavome po Vietnamą – staiga atsistojo ir nuėjo. Lyg ir pati, lyg ir be didelių mūsų pastangų. Ji tarsi užaugo savaime.
– Nėra namų be dūmų, juo labiau kai juose du mažyliai. Neišsimiegame, pavargstame, kas nors suerzina – kaip su vyru įveikiate sunkumus, pykčius, kaip gesinate ugnį?
– Aš suprantu, kad tai skamba ne visai realiai, bet mudu beveik nesipykstame. Mes labai daug kalbamės, diskutuojame, abu ieškome vienos bendros tiesos, kuris nors nusileidžia ir neskaičiuojame, kuris daugiau kartų ištarė „atsiprašau“.
Iki santuokos buvo visko. Ir durys užsitrenkdavo stipriau. Ir su lagaminu esu keliavusi atgal į Klaipėdą. Mudu gal ketverius metus gyvenome tarp Vilniaus ir Klaipėdos, važinėdavome vienas pas kitą į svečius. Galiausiai supratome, kad meilė neįmanoma per atstumą.
Po penkerių metų draugystės nusprendėme išvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau žinojome, kad ten susituoksime. Keliavome mėnesį, ir toje kelionėje man viskas sustojo į savo vietas. Ne tiek pati santuoka, kiek vidinis apsisprendimas, kad mes tikrai norime būti drauge, man buvo labai išlaisvinantis, raminantis. Grįžau rami, saugi į mūsų bendrus namus.
Taip, mes ginčijamės, mūsų nuomonės ne visada sutampa. Gal čia svarbu ir charakteris – kita dėl kokios nors buities smulkmenos kovos iki paskutinio atodūsio, o man kur kas paprasčiau padaryti tai pačiai, be audrų. Aš neturiu kada pyktis. Esame kalbantys ir tarpusavyje, ir su vaikais, mūsų namuose visoms emocijoms durys yra atidarytos: ir pykčiui, ir ašaroms, ir džiaugsmui, ir cypavimams, ir liūdesiui. Normalu jausti viską. Mokame atsiprašyti, mokame be aistrų papasakoti, kaip jaučiamės. O kai įskaudini ar įžeidi artimą žmogų, nesmagiai jautiesi ir pats, todėl stengiesi antrą kartą ant to paties grėblio neužlipti.
Abu esame jautrūs. Balso namuose nekeliame. Stengiamės girdėti ir jausti vienas kitą, nekartoti to, kas netiko ar skaudino.
– Kai sūnus buvo kūdikis ir vėliau, pasaulį išvydus dukrai, neatsisakėte mėgstamų kelionių. Juk galėjote ramiai būti namuose ar kaime ir nekišti nosies ten, kur bus dar sunkiau. Kelionės su mažais vaikais nėra pasivaikščiojimas po žemuogių pievelę, ypač – savarankiškos.
– Taip, į pirmą kelionę, į Ispaniją, išvykome, kai sūnui buvo vos keli mėnesiai. Ir ten galėjome saugiai su kūdikiu gyventi vienoje gražioje vietoje, bet nusprendėme sėsti į automobilį ir apkeliauti šalį. Neslėpsiu – buvo sunku, bet tikrai verta. Kai jam buvo pusė metukų, išskridome į Tailandą – maniau, mūsų su Vytautu mamos tikrai pražils.
2018-aisiais Vytauto kurta daina, kurią atliko Ieva Zasimauskaitė, laimėjo atranką į „Eurovizijos“ konkursą. Kai Audrius Giržadas vyro paklausė, ar į Portugaliją vyks vienas, ar su šeima, jis net nesudvejojo – vyksime visi!
Vytautas puikiausiai žinojo mano nuomonę, nors tuo metu turėjo gimti dukra. Tuomet jis tik paprašė su dokumentais luktelėti keletą dienų – mat neturėjome Žemynos gimimo datos ir asmens kodo! Netrukus visi keturi jau skridome į Portugaliją.
Visą Vietnamą per pusantro mėnesio laivais, lėktuvais, automobiliais ir motoroleriais apkeliavome su abiem vaikais. Dabar suprantu, kad šioje kelionėje buvo tikrai sunkių akimirkų, bet buvo iki negalėjimo verta! Vakare atsiguli, apkabini vaikučius ir supranti, kokia nuostabi buvo diena, kiek įspūdžių ji atnešė.
Ir praėjusią vasarą, šiek tiek atlaisvinus karantino taisykles, neišvengėme avantiūros. Buvome kaime, susitaikę su mintimi, kad siaučiant pandemijai kelionių nebus. Bet juk galime palėkti į Latviją. Susikrovėme savo mantą į automobilį ir išjudėjome į kaimynų paplūdimius. Kai atsidūrėme Rygoje, iš ten nutarėme judėti į Estiją. Galiausiai mūsų išvyka į Latvijos paplūdimį su dviem vaikais baigėsi kelione keltu į Suomiją, Helsinkį.
Šioje kelių savaičių kelionėje jau labai aiškiai pajutome lengvumą. Žemynai pustrečių, su ja jau galime susitarti, o Vytukas visai didelis berniukas. Atsiranda kokybiškas laikas, nebereikia nuolatinio, kaip kad mes vadiname, tūpčiojimo.
Mes keliaujame ne prabangiai, negyvename penkių žvaigždučių viešbučiuose, valgome ne madinguose restoranuose, o dažnai net gatvėje ragaujame vietinį maistą, produktus perkame turguose, o apsistojame paprastuose apartamentuose. Tokie dėmėti ir susivėlę, su šlepetėmis per pirštą ir išteptais marškinėliais, apsikrovę savo didžiausiu turtu – vaikais esame labai laimingi.
– Virusas kada nors atsitrauks, suvaržymai bus atpalaiduoti. Ar vos tik atidarius sienas, kylant lėktuvams ir mažėjant COVID-19 atvejų jūs kelsite sparnus į dar vieną kelionę?
– Tikiu, kad vasarą bus kiek lengviau, kaip kad buvo ir praėjusiais metais. Keliaudama visada turiu baimę, o kas, jeigu? Kas, jeigu susirgs vaikai? O jeigu aš arba Vytautas?
Praėjusią vasarą, kai padėtis sušvelnėjo, nesiryžome didelėms išvykoms – važiavome automobiliu, netoli, kad bet kada galėtume apsisukti ir vykti namo. Jautėmės saugiai – nuomojomės apartamentus, nesėdėdavome kavinėse, laiką leidome su šeima, daugiausia lauke.
Nežinome, kaip bus šiais metais. Galbūt bus paskiepyta daugelis žmonių, galbūt atvejų gerokai sumažės – tikrai prieš galvodami apie keliones pasversime visus „už“ ir „prieš“.
Šiandien laikomės taisyklių, gyvename maksimaliai saugiai, savo šeimos burbule, tikrai nepuolame ieškoti lėktuvo bilietų. Ne.
Vis dėlto kelionės mums yra didžiausias, svarbiausias dalykas, kurio turėjome atsisakyti dėl pandemijos. Greičiausiai, jei ne pandemija, dabar būtume ne ten, kur esame. Žinau, kad Vytautui, kaip kūrėjui, kelionės yra didžiulis įkvėpimas, platesnis matymas, gilesnis žvilgsnis. Man kelionės – neįkainojamos patirtys. Tad jei ne karantinas, dabar turbūt būtume kur nors Teksase arba Meksikoje.
Galiu važinėti senu automobiliu, kelerius metus nešioti pigiai pirktą striukę ir rankinę, bet visada rinkčiausi turėti galimybę keliauti. Net ir su dviem vaikais – įspūdžiai ir patirtys vienareikšmiškai yra tai, kas mane džiugina kur kas labiau nei daiktai.
– Užaugs vaikai, liksite dviese. Kur, kaip save matai po dešimtmečio ar dar daugiau metų?
– Tai labai dažna mūsų su vyru naktinių pokalbių tema! Po dešimtmečio dar sunku įsivaizduoti, bet kai vaikai taps studentai... Norėtume dviese keliauti. Tobulas planas – gerti Ispanijoje vyną ir valgyti alyvuoges. Kita vertus, būtų visiškai puiku valgyti bandeles ir gerti kakavą Vilniuje. Žinoma, viskas priklausys nuo galimybių.
Šiandien mes laimingi mieste, kur daug žmonių, kur judėjimas, manęs nebegąsdina net sostinės automobilių spūstys. Galbūt persikelsime iš miesto centro į sodybą miško glūdumoje, nors šiandien to visai nesinori. Nemanau, kad Vytautas galėtų nedirbti, – kol turės minčių, kol jaus įkvėpimą, kūryba jo gyvenime, man atrodo, tikrai bus. Norėčiau, kad ir mano šokių mokykla išsilaikytų kuo ilgiau. Jei nedirbsiu pati, turėsiu pagalbininkų, norėčiau būti atsakinga už kūrybinę dalį.
Sunku garsiai svajoti – nė vienas nežinome, kaip bus po metų ar dvejų, ką jau kalbėti apie dešimtmečius.
Didžiausia svajonė – kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, norėčiau šalia savęs matyti Vytautą, išlaikyti santykius ir tą mūsų artumą, draugystę bei ramybę.
Koks įvairus gali būti gyvenimas, juk matome kasdien... Iš esmės net džiaugiuosi dėl žmonių, kurie priima sunkius sprendimus, kai būtis namuose nebedžiugina. Gaila, kad tų byrančių santykių matome tiek daug... Tai stebint norisi dar labiau užsidaryti savo burbule ir dar stipriau apkabinti tuos, kurie brangiausi.
