Būdama maža Urtė daug keliaudavo su tėčiu, mat jis – verslininkas. Keliaudami iš vienos šalies į kitą Urtė su tėvu lankydavosi restoranuose. „Visą laiką maisto kultūra, restoranai buvo visai šalia manęs, tačiau tai supratau tik užaugusi“, – teigė Urtė.
Tiesa, moters pasirinkimui dirbti maisto industrijoje įtaką padarė ne tik kelionės, bet ir artimieji. Maisto kultūra, anot Urtės, jos šeimoje visada buvo gaji.
„Ruošdami valgį stengiamės naudoti kuo daugiau šviežių ingredientų ir neprisikimšti tiek, kad būtų sunku pajudėti, o tik pasimėgauti maisto teikiamais malonumais“, – sakė U.Mikelevičiūtė.
Paauglystėje Urtės mintyse sukosi noras turėti su maisto ruošimu susijusį verslą, tad jauna moteris savo tikslo siekė kryptingai.
„Skaitydavau literatūrą apie maisto kultūrą, keliones. Beje, pirmasis didelį įspūdį palikęs straipsnis buvo žurnale „Stilius“. Tai buvo straipsnis apie „Stiklių“ restoraną ir jo savininkus. Pamenu, jog netgi išsiplėšiau lapą ir pagalvojau, kad tų žmonių veikla tiesiog nuostabi. Svajojau, kad norėčiau būti tokia kaip jie“, – prisimena Urtė.
Tiesa, iš karto Urtė nepuolė dirbti šioje srityje. Moteris penkerius metus dirbo banke, tačiau net ir dirbdama tokį darbą daug keliaudavo, domėdavosi vynu ir maisto kultūra.
– Kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Šiuolaikinis jaunimas ankstyvame amžiuje gali nuversti kalnus, tačiau mano atveju to nebuvo. Studijuodama universitete įsidarbinau banke. Suvokimas, kad sėdžiu ne savo rogėse, atėjo pavėluotai. Nė nepastebėjau banke prabėgusių penkerių metų.
Tiesa, darbuodamasi banke sugalvojau išvykti į vynuogynus Vokietijoje. Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie Mozelio vyno kelią ir pagalvojau: nieko sau, aš irgi taip noriu. Žinojau, kad vynas Vokietijoje – vienas geriausių, aš moku vokiečių kalbą, tad susikroviau daiktus ir patraukiau į kelionę.
Parašiau labai daug laiškų, adresuotų vyndariams. Nuvykusi į gana mažą, bet gerai žinomą vynuogyną, eksportuojantį vyną į visą pasaulį, buvau sutikta be galo jaukiai.
Buvau apgyvendinta to vyndario ir jo žmonos namuose. Jie surengė man vyno degustaciją, pasakė, kad aš viską moku, paliko savo namų raktus ir išvyko į kelionę. Pamenu, jog iš pradžių visi labai keistai žiūrėjo į mane, galbūt jie galėjo pamanyti, kad tas vyriškis atsivežė meilužę... Visi kiti praktikantai būdavo apgyvendinami ten, kur gyvena darbininkai.
Šeima, pas kurią apsistojau, turėjo mažus svečių namus, tad jiems išvykus jais rūpintis teko man. Atvykėliams organizavau degustacijas. Pirmoji mano parduoto vyno kaina siekė 10 000 eurų!
Visai netrukus susiradau dar vieną vyndarį, kuris priėmė mane į savo vynuogyną. Jis man aprodė visą Vokietiją, Liuksemburgą. Būdama ten pradėjau rašyti savo tinklaraštį. Tuo metu mano gyvenime įvyko nušvitimas.
Grįžusi į Lietuvą vis dar buvau pakylėta. Susiradau kulinarijos studiją „Čiop Čiop“. Parašiau jiems, kad man labai patinka jų veikla ir mielai prisidėčiau prie komandos. Sulaukiau atsakymo, kad jie yra užsiėmę. Pamaniau: na, gerai, parašysiu vėliau. Tai padariau po mėnesio, nes buvau įsitikinusi, kad tas darbas turi būti mano. Taip ir nutiko. Beje, mano atsiradimo „Čiop Čiop“ istorija – labai įdomi.
Tuo metu ten dirbo viena meniškos prigimties moteris, ji vadovavo „Čiop Čiop“. Ji paklausė manęs, kada galėčiau pradėti dirbti, o aš atsakiau, kad išsyk.
Mes pasikalbėjome, ji pradėjo pasakoti, kad yra labai keista ir vaikšto basomis po Vilniaus gatves. Supratau, jog ji išties kiek keistoka, tačiau pagalvojau, kad aš esu racionali ir viską sutvarkysiu.
Dvi dienas po mūsų susitikimo ji nepasirodė darbe, o po to gavau žinutę, kad ji išvyko į Ispaniją. Taip aš tapau „Čiop Čiop“ vadove.
Man pačiai tokia sėkmė buvo netikėta ir keista. Juk iki tol neturėjau sąlyčio su vynu. Viskas apsiribodavo savanoriavimu Vyno dienose ir enciklopedijų skaitymu. Atrodo, jog tiesiog reikėjo, kad mane kas nors įstumtų į tą sferą, o ten atsidūrusi pasijutau lyg žuvis vandenyje.
– Esate maisto studijos „Čiop Čiop“ vadovė, turite vis labiau populiarėjantį tinklaraštį. Koks jausmas būti žinomai ir įvertintai dėl savo darbų?
– Nesitikėjau, kad viskas susiklostys taip gerai. Nemaniau, kad tapsiu žinoma tinklaraštininke, o „Čiop Čiop“ taip išpopuliarės. Žinojau, kad viskas bus gerai, tačiau nesitikėjau, jog taip gerai. Aš tikrai mėgstu savo darbą ir tinklaraštį, savo darbą atlieku su aistra.
– Kai kurie į tinklaraščio rašymą žvelgia lyg į darbą, pluša prie jo kasdien. O jums neatsibosta jo rašyti?
– Tarkime, Andrius Užkalnis tai daro nuolatos. Jeigu jis kur nors apsilanko, visi žino, kad netrukus sulauks apžvalgos. Tiesa, atsiranda ir kitų tinklaraštininkų, kurie tam tikrą laikotarpį būna ant bangos, tačiau dažnai jų šlovė užgęsta lyg krintanti žvaigždė.
Aš savo tinklaraštį rašau tada, kai noriu tai daryti. Šią vasarą mano gyvenime buvo nemažai pokyčių, tad tinklaraščiui neskyriau daug laiko. Rašydama tinklaraštį esu sustojusi ne kartą ir tai nieko blogo nereiškia. Priešingai, tokiu atveju skaitomumas tik dar labiau padidėja. Žmonės gali skaityti tokius straipsnius kiekvieną dieną, tačiau jiems to nereikia, jiems tai atsibosta.
Stengiuosi rašyti tada, kai pagauna įkvėpimas. Žinau, kad mano straipsnius skaito ne todėl, kad juos išmeta „Google“ paieškos sistema, o todėl, jog mano skaitytojams tai įdomu. Būtent tai ir motyvuoja.
– Ar jūsų tinklaraštis teikia jums finansinės naudos?
– Nesiekiu naudos, tačiau neteigiu, kad greitai tai neįvyks. Dauguma žmonių mane kviečia apsilankyti ir ką nors parašyti, tačiau tokiems žmonėms iš karto pasakau, kad nebus jokio subjektyvumo. Mano tikslas nėra uždirbti iš konkrečių straipsnių.
Labai retai rašau blogus atsiliepimus apie kavines, restoranus. Mieliau suraitau publikaciją viešojoje erdvėje arba nueinu pas virtuvės šefą ar savininką ir pasakau, kas nėra gerai ir ką reikėtų daryti, kad būtų geriau.
– Jei jau prakalbome apie barus ir kavines, galima sakyti, kad Lietuvoje jų – nors vežimu vežk. Kaip manote, ko reikia, kad naujai atidaryta vieta taptų populiari ir pelninga?
– Dauguma žmonių nori atidaryti kavinę, restoraną, tačiau neturi jokios istorijos, vizijos. Kai kurie žmonės sukiša daug pinigų į interjerą, įrankius, nes kažkur pamatė panašius, tačiau jie pamiršta, kad bene svarbiausias dalykas turėtų būti aptarnaujantis personalas.
Jei pirmą kartą atėjęs žmogus neliks sužavėtas, jis daugiau neateis. Dauguma šios srities verslininkų mano, kad aptarnaujančiu personalu nori būti tik studentai, kuriems reikia laikino darbo. Tačiau taip nėra, tai yra profesija. Kai kurie žmonės, būdami padavėjai, uždirba labai didelius pinigus. Žmonės nesupranta, kad pinigus reikia investuoti į personalą, štai kur slypi paslaptis.
– Ar jūs pati norėtumėte turėti savo restoraną?
– Galbūt ir norėčiau, tačiau ne dabar. Kiekvienas dirbantis šioje srityje anksčiau ar vėliau norėtų turėti savo restoraną. Galbūt mes greitai jį turėsime su „Čiop Čiop“.
– Ar dažnai gaminate namuose, o gal vis dėlto prioritetą teikiate valgymui restoranuose?
– Gaminu, bet tai priklauso nuo nuotaikos. Kartais būna, kad pusę metų noriu gaminti namuose, o tris mėnesius noriu valgyti tik mieste.
Man atrodo, kad aš gaminu paprastus dalykus, o kiti sako, kad tai kažkas įspūdingo. Man patinka ruošti tradicinius lietuviškus patiekalus. Tai yra mūsų tautos kultūros dalis.
– Kaip manote, ar galima atsakyti, kas yra geresni virtuvės šefai: moterys ar vyrai?
– Sunku atsakyti, tačiau jeigu žvelgtume procentine išraiška, tarp geriausių šefų daugiau yra vyrų.
„Čiop Čiop“ turime vieną moterį šefę. Ji sulaukia daugiausia pagyrų.
– Bene kiekvieną dieną jums tenka suktis ten, kur visada yra maisto. Spėju, kad dažna mergina būtų priaugusi ne vieną kilogramą, o jūsų figūra puiki. Kaip pavyksta ją išsaugoti?
– Mano svoris yra kintantis. Pripažinsiu, kad anksčiau tikrai buvau lieknesnė. Būna, kad rudenį ar žiemą priaugu kelis kilogramus. Pastaruoju metu išmokau ne valgyti, o tik ragauti.
Valgau lygiai tiek pat kiek ir visi žmonės. Nemanau, kad esu idealios figūros pavyzdys, tačiau nesakau, kad ja nesirūpinu. Bėgioju, užsiimu kalanetika, tačiau nesu pametusi galvos dėl sporto.
Kadangi dirbu su alkoholiu ir dažnai turiu vartoti maistą vakare, tai nėra susiję su sveiko gyvenimo etalonu. Mano siekiamybė – pusiausvyra.
– Jums tenka nemažai keliauti. Kurio pasaulio kampelio virtuvė labiausiai patinka?
– Atrodo, kad nemažai keliauju, tačiau taip jau nutinka, jog dažnai vykstu į tas pačias šalis.
Tiesa, kelionių man vis tiek trūksta. Vienas dabartinių mano planų – keliauti dar daugiau.
Noriu nuvykti į Pietų Ameriką, Aziją, nes šių šalių virtuvės man labai priimtinos.
Dievinu italų virtuvę. Ji paprasta, bet ne prasta. Visur, kur nuvykstu, ragauju autentišką maistą.
– Keliaujant nekyla minčių, kad norėtumėte palikti Lietuvą?
– Mano galvoje tokia mintis tikrai kirba. Pagalvoju, kad užsienyje galėčiau daugiau uždirbti, būti labiau vertinama. Svetur orai geresni, tad ir gyvenimas būtų mielesnis.
Negaliu teigti, kad vieną dieną neiškeliausiu, tačiau labai myliu Lietuvą, Vilnių. Negaliu palikti savo darbo, nebent matyčiau, kad jau viską esu padariusi, ir atsirastų kitas žmogus, galintis užimti mano vietą. Kai jautiesi lyg žuvis vandenyje, visus reikalus labai paprasta sutvarkyti.
– Koks jūsų sėkmės receptas?
– Esu sėkmės lydimas žmogus, tačiau sėkmė man asocijuojasi ir su blogais etapais. Juk ir liūdesys yra gražus. Reikia daryti tai, ką nori, ir daryti iš visos širdies. Aš esu užtikrinta tuo, ką darau. Šia taisykle pasikliauju ne tik darbe, bet ir gyvenime. Jeigu myli žmogų, myli jį iki galo ir nesidarai į kitus.
– Kokius reikalavimus keliate stipriosios lyties atstovams?
- Pagrindiniai dalykai, kurie veda santykius į priekį: palaikymas, saugumo jausmas, pagarba vienas kitam. Labai svarbu nepriekaištauti, o paskatinti. Pirnuosius drugelius visada lengva ir gera išgyventi, bet jie praeina. Tad labai svarbu suvokti, jog santykiai nėra tik chemija, santykiai turi būti kuriami, puoselėjami ir tausojami.
– Kokioje šeimoje jūs užaugote, kokį šeimos pavyzdį teko matyti?
– Mano tėvai išsiskyrę, mama turi kitą draugą. Manimi rūpinosi tėtis, mama ir jos draugas. Turėjau tris močiutes ir tris senelius. Visi mus su seserimi beprotiškai lepino.
Beje, mano mama trečią kartą susituokė su pirmąja savo meile po 27 metų. O aš tekėti noriu tik vieną kartą.
– Jūsų stilius atrodo išpuoselėtas ir subtilus. Kas jį formuoja?
– Pagrindinė mano stiliaus įkvėpėja yra mama, žurnalai, gatvės stilius.
Daug pinigų rūbams stengiuosi neišleisti. Kad atrodytum gražiai, nebūtinai reikia turėti prabangių, vardinių drabužių. Kurdama savo stilių daug dėmesio kreipiu į detales.
