Garsusis niujorkietis, iš pradžių išgąsdinęs, kad net nepažvelgs, svetingai pakviečia į garsų klubą užeiti visą džiazo šeimyną – ir Juditos sūnų Kristijoną (28 m.), ir dukrą Gabrielę Uršulę (21 m.).
„Buvau sutrikusi nuo pirmos jo reakcijos, bet paskui vos nenumiriau, kai mane viešai pristatė“, – smagiai prisimena Judita, kalbėdama žurnalui „Stilius“.
Netrukus – 14-asis jos rengiamas festivalis „Vilnius Mama Jazz“, lapkritį praskaidrinantis renginys, taip laukiamas visų džiazo gurmanų. Ne veltui Juditai prieš kelerius metus buvo įteikta Šv.Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniui.
– Judita, kaip jaučiatės šiame pasaulyje, kuriame toks ryškus jaunystės kultas. Štai jūs pati itin sulieknėjote – pasiduodate aplinkos spaudimui?
– Eidama kalbėtis galvojau: Dieve mano, juk negaliu būti atvira žurnalui, bet jei kalbėčiausi tik su Daiva, pasakyčiau, kad šiurpstu nuo to, kaip aš senstu ir kokia darausi neįdomi. Taip, šiais jaunystės kulto laikais senti baisu.
– Judita, esu jums dėkinga, kad apie tai prabilote viešai, o nesidangstote perdėtu optimizmu ar atsainumu išorei. Sako, kad pažvelgus baimei į akis ji sumažėja. Gal vis dėlto perdedate – iš ko sprendžiate, kad laikas jus slegia?
– Kai einu į kultūrą, meną – parodą, koncertą, teatrą, o einu beveik kasdien, man ten gera, smagu, nors esu tarp gerokai už mane jaunesnių žmonių.
Bet yra buitis – po spektaklio einu į parduotuvę pirkti maisto – ir mane pribloškia tai, kad jaunimas prekes šluoja iš lentynų net nepažvelgdamas į kainą, o aš į jas žiūriu.
Tai nereiškia, kad sutinku tik turtingus jaunus žmones ar pati turiu beprotiškai taupyti – juk jei man reikia to produkto, jį ir nusipirksiu. Tik štai jaunystė man tai ir reiškia – nesukti galvos dėl to, ko nepakeisi. Ne išorė, o mano žiūrėjimas į kainą yra senatvė.
– Rengdama festivalį, organizuodama džiazo renginius bendraujate su įvairiausiais žmonėmis iš viso pasaulio – man regis, turite tokių nuostabių pažįstamų ir draugų, bendraujate su tokiais žmonėmis, kuriems išorė visiškai nerūpi. Argi kada nors trukdė tai, kad nesate žavi šviesiaplaukė išraiškingomis krūtimis?
– Žinote, kai reikalus tvarko jaunas mano komandos žmogus, kita pusė su juo bendrauja atsainiai ir bravūriškai. Netekusi kantrybės perimu reikalą aš – tuomet pasikeičia ir tonas, ir bendravimo maniera, pajuda reikalas.
Tai kaip suprasti: kai krūtis demonstruoti – tai jaunystės kultas, kai reikia reikalus tvarkyti – tai seno vilko skambutis viską išsprendžia? – entuziastingai svarsto Judita. – Viena vertus, išvaizda man niekada netrukdė, kita vertus, galbūt sumovė visą gyvenimą. Norėjau būti aktorė, deja, svajonė neišsipildė ir baigiau režisūros studijas. Gal taip ir geriau.
Jaunystėje vaikinų dėmesiu nesiskundžiau, tačiau, kaip įprasta, į mane dažniausiai žiūrėdavo ne tas, kuris man patinka.
– Jūs ilgai ir sunkiai gedėjote prieš 13 metų žuvusio vyro, pastaruoju metu sklinda gandas, kad Judita pagaliau susirado žmogų.
– Įdomu!
– Tai tiesa?
– Ne. Juk aš tokia sena! Pradžioje – maži vaikai, rūpesčiai. Vėliau – ligos, bėdos. Apie kokius vyrus galime kalbėti?!
Bet tiksliai žinau, kad vienintelis vaistas moteriai yra vyras. Neseniai vieną mano bičiulę po 30 bendro gyvenimo metų paliko vyras. Pasakiau jai, kad iškart po festivalio ieškau jai poros.
Turiu kitą bičiulę, kuri po vyro mirties atsidėjo tik savo sūnui. Jis suaugęs man prasitarė, kad būtų buvę kur kas geriau, jei jo mama dar kartą būtų ištekėjusi.
– Judita, bet žmonės neretai kenčia santuokoje!
– Jeigu kenčia ir nesiskiria, vadinasi, myli, bet neišmoko gerbti vienas kito, toleruoti. Prastas auklėjimas. Sunkiai galiu tai įsivaizduoti. Užaugau tokioje šeimoje, kur tėvelių santykiai buvo kitokie, o ir mano santuokoje buvo kitaip. Todėl mano receptas paliktoms moterims ir našlėms – vyras! Aišku, per abėcėlę eiti nereikia, bet žmogus, kuris tave suprastų ir palaikytų, būtinas.
– Receptą draugėms turite, gal vis dėlto ir pati galėtumėte toleruoti kitą žmogų šalia? Nusimesti kiautą ir atsiverti vyro dėmesiui?
– Toleruoti ką – svetimą žmogų, jo irzlumą, plepumą, plikę, jo senatvę?! Man baugu net pagalvoti. Štai kai sensti kartu su savo žmogumi, tuomet tau tavo vyras gražus visas ir visoks.
– Ar dėmesio sulaukiate?
– Man regis, jokio. O gal nematau? Be to, aš nemoku komplimentų priimti. Vieną kartą su senu bičiuliu išsikalbėjome ir išgirdau daug kritikos ir patarimų dėl savo savivertės. Jis pasiūlė man atsimerkti...
– Tačiau per tą daugiau nei dešimtmetį vienišumo nepametėte aistros kvepalams, šilkui ir batams?
– O, taip... Batai ir kvepalai – štai dėl ko verta leisti pinigus, – juokiasi Judita.
– Kaip jums pavyko sulieknėti?
– Vienas epizodas nutiko koncerte. Sėdėjau pirma eilėje iš krašto, po koncerto turėjau išleisti žmones išeiti, tačiau negalėjau pakilti. Melavau, kad kažkas prispaudė sijoną. Buvo blogai. Štai po to ir nuėjau pas dietologę Editą Gavelienę.
Esu labai jai dėkinga. Tik dabar suvokiu, kad jeigu ne ji, ir mano sveikata, ir gyvenimas būtų kur kas prastesnės kokybės.
Mano mąstymas pakito. Ketverius metus gyvenu visiškai kitaip, tik pastaruoju metu vėl šiek tiek apsileidau, todėl po festivalio jau lėksiu pas daktarę.
– Jei draugė skųstųsi, kad neturi nei laiko, nei pinigų dietologo konsultacijoms, ką jai patartumėte, koks jūsų dienos maitinimosi planas?
– Dieną pradedu vandeniu su citrina, plaku daugybę kokteilių iš žalių vaisių, daržovių, žolelių. Kad būtų skaniau, galima įberti uogų ar įpjaustyti banano.
Kruopos, lęšiai, pupos, įvairiausios daržovės – mano pagrindiniai produktai. Iš raciono dingo mėsa – jos tiesiog nenorėjau. Gerdavau daug kavos, o arbatos ceremonijos atrodė miesčioniška nesąmonė. Dabar kavos nebenoriu, o žaliosios arbatos paprašau net iš Kinijos atvežti.
– Jūsų vaikai jau suaugę ir vis dar gyvena kartu su jumis. Ar bendraamžiai dėl to nesišaipo?
– Mes kaip italai – gyvenome kartu kelios kartos. Tik prieš keletą metų mirė mano mamytė, kuri gyveno kartu su mumis, ir man atrodo, kad man visi to labai pavydėdavo. Tad gyventi atskirai nuo vaikų – ne mano stilius.
Tiesiog kartą vaikams garsiai pasakiau, kad noriu gyventi, keliauti tik su jais, nesvarbu, kad kartkartėmis baramės. Aš gyvenu tam, kad padėčiau jiems. Aš nebetrukdau savo vaikams ir nebūnu įkyri žinutėmis. Tiesiog labai jais pasitikiu. Jie užaugo dori, smalsūs, atviri iššūkiams, jie nori kurti, jie turi tikslų ir ambicijų, o tai man didžiulė laimė.
Draugai stebisi, kodėl niekaip nenukerpu bambagyslės, bet taip nėra – mano vaikai anksčiau už kitus pradėjo keliauti vieni po įvairiausius pasaulio kampelius.
Kita vertus, jei tavo vyras, pažadėjęs grįžti dešimtą valandą vakaro, negrįžta ir po vidurnakčio, juk skambintum klausti, kas nutiko. O vaikai tai juk ne mažiau brangu!
Mes ir džiazo festivalį su vaikais kartu organizuojame.
– Festivalius rengti – slidus reikalas, muzikantams honorarai mokami iš anksto, dar iki renginio. Žiūrėk, kokia nors žvaigždė restorane užsisako paties brangiausio vyno, o sąskaitą apmokėti palieka jums. Kas jums iš to džiazo?
– Man reikia aktyvios veiklos. Iš pradžių įkūriau tik džiazo klubą, tai tuomet mano vyras, žmogus visai ne iš muzikos pasaulio, ragino rengti festivalį. Kaip?! Juk juos organizuoja vyrai! O jis nematė jokios problemos, jis tiesiog sakė – tu gali.
– Neabejoju, kad kiekvienas festivalis turi savo veidą. Koks bus šis?
– Pernai įvyko lūžis. Man nepatiko, kad festivalis – tik koncertų ciklas. Žmogus nusiperka bilietą į koncertą, stebi jį ir grįžta namo. Pajutau rutiną, o juk festivalis – tai šventė. Nusprendžiau, kad reikia švęsti.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įrengėme sceną, kurioje vyko koncertai, meistriškumo pamokos, susitikimai su džiazo meistrais, naktiniai „jam session“. Paryčiais visi valgėme Mamos Jazz pusryčius – aštrią sriubą.
Šįmet, be viso to, dar bus diskusijų studija „Vilnius Mama Jazz paraštės“ su profesoriumi Leonidu Donskiu priešakyje.
Teatro fojė veiks keli knygynai su natomis, kompaktiniais diskais ir vinilinėmis plokštelėmis, bus skaitykla ir sėdmaišiai, kad pavargęs prisėstum, pamąstytum, išgertum puodelį kavos ir toliau klausytumeisi muzikos. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė veiks Rimvydo Kepežinsko plakatų paroda – tai visų buvusių Birštono festivalių plakatų paroda ir tai bus puiki proga pristatyti ateinančių metų Birštono festivalį.
Tai atmosfera, bet vis dėlto į „Vilnius Mama Jazz“ einama dėl programos.
Šių metų programoje labai daug spalvingų asmenybių. Britas Soweto Kinchas yra pelnęs didžiulę pagarbą ne tik tarp džiazo, bet ir tarp repo gerbėjų, todėl jis – puikus priminimas, kad festivalis kelia sau tikslą supažindinti Lietuvos publiką su tais, kurie nebijo laužyti rėmų ir kuria džiazo istoriją čia ir dabar, gerbdami tradicijas, bet vesdami šią muziką XXI amžiaus keliais.
Vienas ryškiausių šiųmetinių muzikantų – Marius Nesetas iš Norvegijos. Dėl savito požiūrio jis lyginamas net su pasauline džiazo legenda Janu Garbareku. Pats metas šį naująjį džiazo stebuklą iš Šiaurės pažinti ir Lietuvos sostinės džiazo gurmanams.
„Tokio džiazo jūs dar niekada negirdėjote“ – taip skelbia britų leidinys „The Guardian“ apie šių metų festivalio svečius grupę „Sons Of Kemet“.
Kelerius metus svajojau apie bosistą Avishai Coheną ir štai šįmet Vilniaus publikai festivalis pristato šį muzikantą.
Man labai svarbus Vladimiro Tarasovo koncertas su „Lithuanian Art Orchestra“. Tai vienas garsiausių Rytų Europos džiazmenų, kurio pasirodymas – šventė bet kuriam džiazo festivaliui.
– Ar per festivalius buvo įtemptų situacijų, blogų nutikimų?
– Ne, nebuvo, tačiau įtampos visuomet pakanka. Kartą naktį gaunu žinutę iš vienos muzikų agentūros Amerikoje vadovo, kad rytą atskrenda ir reikia juo pasirūpinti. Tai lyg šalies prezidentas pas tave atvyktų. O, Dieve, kaip reikėjo suktis!..
„Ačiū, aš tave myliu“, – kai jis išskrisdamas man parašė tokią žinutę, supratau, kad viskas gerai.
Labai džiaugiuosi, kad jis atvykęs pamatė pilną Rusų dramos teatrą ir kokia išprususi Lietuvos publika.
Štai tokie momentai labai sušildo santykius, bendravome iki tol neakivaizdžiai kelerius metus, tačiau po viešnagės Lietuvoje pasikeitė mūsų pokalbių, laiškų tonas, viskas tapo paprasčiau. O jis, manau, atvyko tiesiog manęs patikrinti, kad jam būtų ramu dėl jo globojamų muzikantų, kuriuos kviečiuosi į Lietuvą.
– Kaip jūs atsirenkate, ką atvežti Lietuvos džiazo gurmanams?
– Reikia labai daug klausyti, domėtis. Reikia suprasti, kad festivalis turi vesti klausytoją, o ne atvirkščiai. Reikia sugebėti įžvelgti tai, kas dar tik bus. Tai sudėtinga, bet velniškai įdomu. Tai tikrai veža.
Ieškau naujienų, ieškau ką tik sužibusių talentų, kuriuos reikia sugebėti laiku pastebėti, pakviesti ir atvežti į Lietuvą.
Bepigu kviestis jau žinomas žvaigždes, tuomet tik pinigų iš rėmėjų reikia susirinkti, bet toks darbo metodas nebegaliojo įsisukus krizei. Tuomet nusprendžiau kviesti tuos, kurie yra ant savo šlovės slenksčio, – šiandien jie groja „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje, o ryt gauna „Grammy“ apdovanojimą. Taip nutiko prieš kelerius metus su „Snarky Puppy“ iš Niujorko. Pagroję pas mus jie po poros mėnesių gavo „Grammy“ apdovanojimą.
– Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?
– Muzikos galiu klausytis tik gyvai. O jei klausau – tik dėl darbo. Iš bėdos tinka „Mezzo“ repertuaras, bet irgi dažniausiai tik tų muzikantų, kuriuos esu girdėjusi ir mačiusi gyvai.
