„7:0 mano naudai“, – juokėsi K.Autukas, 70-ojo jubiliejaus proga Kūno kultūros ir sporto departamente atsiėmęs apdovanojimą „Gratitudo“ už indėlį į šuolių į vandenį sporto plėtotę.
Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete jam įteiktas prizas „Citius. Altius. Fortius“.
Treniruotės – atgaiva
70-metį atšventusį Vilniaus miesto sporto centro trenerį, patyrusį šuolių į vandenį teisėją K.Autuką džiugina apdovanojimai, vainikuojantys jo ilgametį darbą, tačiau visų medalių, raštų ir padėkų jis nebesuskaičiuoja.
Per 42 trenerio darbo metus jis jau išleido penkias auklėtinių kartas, ne vienas jų dabar į treniruotes atveda savo vaikus.
Nors visą tą laiką treneriui labiausiai patiko tiesiogiai dirbti su sportininkais, likimas lėmė jam ilgus metus dirbti Lietuvos plaukimo federacijoje.
Per 30 darbo federacijoje metų 24-erius jis buvo viceprezidentas, atsakingas už šuolius į vandenį: „Man teko dirbti ir administracinį darbą Lazdynų baseine. Nuo jo labai pavargdavau, tačiau tuo pačiu metu vakarais dirbau treneriu, tada atsigaudavau.“
Į sportą atvedė smalsumas
Šuoliais į vandenį K.Autukas domėtis pradėjo, kai jam buvo aštuoneri.
„Tais rūsčiais pokario laikais gyvenome skurde, nebuvo jokių pramogų, todėl stengėmės gaudyti kiekvieną galimybę.
Aš buvau užsirašęs į teniso, rankinio, dramos būrelius ir eidavau visur, kur tik kas nors pamodavo ranka, buvau smalsus“, – pasakojo K.Autukas.
Kai pirmasis jo treneris Zigmas Navickas pasirodė mokykloje ir paklausė, kas iš vaikų nori lankyti šuolių į vandenį treniruotes, K.Autukui ir kitiems jo vaikystės draugams tai buvo negirdėta sporto šaka.
„Per pirmąją treniruotę išvydome didžiulį tinklą, sustoję ratu visi jį laikėme ištempę ir po vieną ant jo šokinėjome.
Toks buvo pirmasis mūsų batutas, – juokėsi K.Autukas. – Buvo labai smagu, kritinėjome ant užpakalio, ant kelių.“
Treniruotes tuomet lankyti pradėję 72 vaikai šokinėjo ant kietų čiužinių.
Vėliau daugumos mažųjų sportininkų susidomėjimas nuslūgo, liko 24, iš jų vieniems buvo baisu, kiti taip ir neišmoko plaukti. Jiems nubyrėjus liko 12, o pagaliau – 6 šuolininkai.
Auksą iškovojo 25 kartus
K.Autukas prisimena labai stengęsis ir būdamas 12 metų jau laimėjo pirmąjį medalį Lietuvos jaunučių čempionate.
„Parsivežiau medalį, patekau į „Sporto“ laikraštį. Kai kaimynei parodžiau laikraštį, mama pasakė: „Įsivaizduok, kaip tu mūsų šeimą garsini.“ Ir vėliau tėvai mane labai palaikė“, – vaikystėje išgyventą euforiją prisiminė vyras.
Mokydamasis dešimtoje klasėje jis tapo Lietuvos šuolių į vandenį čempionu ir auksą iškovojo net 25 kartus.
K.Autukas dalyvavo tarptautinėse varžybose, nekart užėmė prizines vietas, buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą.
Sportininko karjerą K.Autukas tęsia iki šiol, yra Europos senjorų šuolių į vandenį čempionas, pasaulio senjorų čempionato prizininkas.
„Dalyvauti varžybose darosi lengviau, nes mažėja konkurencija, tačiau ir sudėtingiau, nes atlikti programą, kurioje turi būti ne mažiau kaip 5 skirtingi šuoliai, – nelengva, – pasakojo tituluotas sportininkas. – Tenka pasilankstyti, pašokinėti.
Neleidi sau aptekti lašiniais, o tai labai gerai.
Džiugu, kad mane palaiko žmona, nors ji pati nėra aktyvi sportininkė.“
Tėvai siūlė kitus kelius
K.Autukas baigęs vidurinę mokyklą neįgyvendino tėvų norų: mama norėjo, kad sūnus taptų gydytoju, o tėvas – kad inžinieriumi.
Tačiau jaunuolis su bičiule nusprendė stoti į dizaino specialybę Dailės institute Vilniuje. Tačiau ne itin tam buvo pasiruošę – jų nepriėmė.
Norėdamas išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir neprarasti trejų metų, K.Autukas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, ten įgijo kūno kultūros ir geografijos mokytojo specialybę.
Studijuodamas jis tęsė karjerą treniruojamas Aldonos Kareckaitės-Pipynienės.
Ją prisimena su šiluma ir meile: „Ji buvo ne tik mūsų trenerė, bet ir sesuo, mama, kolegė.
Ji buvo labai tolerantiška, išmintinga, tačiau būdama palyginti jauna, vos 54 metų, išėjo iš šio pasaulio.
Pamenu, prieš savaitę iki mirties paėmė mane už rankos ir pasakė: „Tik neleisk, kad ši sporto šaka numirtų.“ Nes visai nebuvo specialistų.“
K.Autukas, vykdydamas savo trenerės valią, tempė šuolių į vandenį sporto šaką ir išpildė duotą pažadą.
Tačiau trenerio karjeros pradžia nebuvo lengva – ne tik nebuvo su kuo dalytis treniruočių krūviu, bet ir pačiam teko išmokti pildyti šūsnis dokumentų, planų, lentelių, ataskaitų.
Pradėjęs treniruoti plaukikus, vėliau jis susitelkė darbui su šuolininkais į vandenį.
Reikia kantriai dirbti
Dabar Lietuvoje specialistų pakanka. Tačiau treneriui sunkiausia, kai tenka dirbti su abejingais, nemotyvuotais vaikais, kuriuos kiekviename žingsnyje reikia raginti.
Bet būna ir itin pozityvių auklėtinių – treneris džiaugiasi sulaukiantis vieno berniuko klausimo, kurioje olimpiadoje jis galės dalyvauti.
Pasak K.Autuko, turint aiškų tikslą, tereikia atkakliai jo siekti: „Ta mūsų sporto šaka labai sudėtinga, jai daug visko reikia, nes joje dera ir choreografija, ir akrobatika.
Rezultatų pasiekiama labai negreitai, kiekvieno elemento tenka mokytis ilgus mėnesius ar metus. Porą trejetą metų tenka kantriai dirbti.
Labai nedaug yra iš prigimties turinčių šiam sportui reikiamų savybių – lankstumo, koordinacijos, dažniausiai reikia itin didelio noro ir motyvacijos.“
Poros sekundžių pasirodymui tenka ilgai ir sunkiai ruoštis.
Sportininkai lavina ne tik lankstumą, bet ir jėgą. Jos prireikia tam, kad galėtų aukštai pašokti ir atlikti ne vieną salto.
Pakito ir šuolių elementai
Treneris pastebi, kad per ilgus jo darbo metus šuolių į vandenį sportas labai pasikeitė.
Pradedant saugos priemonėmis, kurių pasirinkimas dabar nepalyginamas su prieš kelias dešimtis metų buvusiomis, – atsirado įvairios gaudyklės, pritaikytos pagal sportininko svorį, pagalvės, išsiskleidžiančios paspaudus mygtuką.
Pakito ir šuolių elementai – jie pasidarė gerokai sudėtingesni, o programos – trumpesnės.
K.Autukas pabrėžė, kad kiekviena vaikų karta skirtinga, tačiau savaip įdomi. Trenerį jo darbe, kuriam daugiau atiduoda, nei gauna pats, džiugina galimybė bendrauti su jaunais žmonėmis, nes jie skatina jį patį pasitempti.
Po prieš kelerius metus vykusio televizijos projekto „Šuolis“ ir su suaugusiaisiais dirbti pradėjęs treneris iš jų išgirsta nusistebėjimų, kad iš šalies, atrodo, paprastą šuolį atlikti sudėtinga, tačiau išmokti to gali kiekvienas.
