Nustebino krepšinio pasaulį
Bosnijos ir Hercegovinos rinktinei prieš Europos pirmenybes niekas nekėlė jokių užduočių. Krepšininkės visas užduotis įvykdė atrankos turnyre, kuriame dar 2019 metų rudenį pateikė didelę staigmeną ir išvykoje nugalėjo Rusijos rinktinę, o paskui užtikrintai pabaigė darbą ir iškovojo kelialapį į baigiamąjį etapą. Į jį bosnės pateko pirmą kartą nuo 1999 metų.
Prieš porą savaičių komanda į Strasbūrą išvyko tiesiog žaisti savo malonumui. Žaisti su stipriausiomis varžovėmis, žinoma, malonu, bet dar maloniau laimėti. O kad labai nori laimėti, Bosnijos ir Hercegovinos krepšininkės parodė jau per pirmąsias rungtynes, kuriose nugalėjo vieną turnyro favoričių Belgijos ekipą. Tą ketvirtadienio popietę bosnės nustebino ne vien tuo, kad laimėjo, bet ir tuo, kaip laimėjo. Jos per visas 40 minučių nė karto neleido varžovėms persverti rezultato.
Išvengti nesėkmių nepavyko. Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė paskutinėse grupės rungtynėse nusileido ambicingai Slovėnijos komandai, kuri buvo minima tarp antrosios bangos favoričių ir tikėjosi palankiai susiklosčius aplinkybėms gal net ir laimėti medalius, o ketvirtfinalyje pripažino pagrindinės favoritės Prancūzijos ekipos pranašumą.
Vis dėlto turnyras buvo baigtas svarbia pergale. Paguodos pusfinalyje, kuriame buvo kovojama dėl kelialapio į pasaulio pirmenybių atranką, bosnės nugalėjo Švedijos komandą.
Šeštadienį Bosnijos ir Hercegovinos krepšininkės atsidūrė neįprastoje padėtyje. Jei iki tol jos visose rungtynėse būdavo autsaiderės, tai per savaitę požiūris į Balkanų komandą pasikeitė ir per rungtynes su švedėmis ji buvo aiški favoritė. Nieko tokio – staiga atsiradusi atsakomybės našta G.Lojo merginų visai neslėgė. Bosnės tarsi nė nepastebėjo varžovių, jau per pirmąjį kėlinį įgijo triuškinamą persvarą ir pabaigė pirmenybes mėgaudamosis žaidimu bei kelialapiu į pasaulio pirmenybių atrankos turnyrą.
Žvaigždė iš Bahamų Salų
Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę į neregėtas aukštumas pakėlė 2018 metais šios šalies pasą gavusi Bahamų Salų krepšininkė Jonquel Jones.
27 metų 198 cm ūgio puolėja yra viena geriausių pasaulio krepšininkių. Ji dukart buvo išrinkta į antrąjį WNBA geriausių žaidėjų penketą, dukart žaidė WNBA Visų žvaigždžių rungtynėse ir šiais metais su Jekaterinburgo UGMK klubu antrą kartą tapo Eurolygos čempione.
Nuo mažens dėl sporto galvą pametusi Jonquel vaikystėje žaidė futbolą, softbolą, tinklinį, bet labiausiai norėjo tapti garsia bėgike. Vis dėlto savo pašaukimą mergina atrado krepšinio aikštėje. J.Jones dar būdama paauglė įtikino tėvus, kad išleistų ją į JAV ir nuo 14 metų gyvena šioje šalyje, kur ir tapo pasaulinio lygio krepšinio žvaigžde.
J.Jones neslepia, kad Bosnijos ir Hercegovinos piliete tapo dėl pinigų. Pasak krepšininkės, turėdama europietišką pasą ji Senajame žemyne gali sudaryti kone dešimt kartų pelningesnes sutartis. O keli turtingiausi Europos klubai, ypač neišsemiamą pinigų maišą turintis UGMK, krepšininkėms moka žymiai didesnius atlyginimus negu WNBA komandos.
„Norėjau daugiau uždirbti ir labiau padėti šeimai – tėvams, keturioms seserims ir dviem broliams. Taip pat užsitikrinti geresnę savo finansinę ateitį. Deja, Bahamų Salų rinktinė yra neaukšto lygio, krepšinio vadovybei trūksta profesionalumo. Jei tėvynės krepšinio padėtis būtų geresnė, žaisčiau Bahamų Salų rinktinėje. Tačiau federacija nesirūpina žaidėjomis, krepšininkės į rinktinę atvyksta už savo pinigus“, – aiškino naujoji bosnė.
Nors vilkėdama Bosnijos ir Hercegovinos aprangą J.Jones atstovauja ne gimtajai šaliai, niekas negalėtų paneigti, kad ji kovojo ne kaip už tėvynę. Europos pirmenybėse J.Jones pelnydavo 24,3 taško ir atkovodavo 16,8 kamuolio, per paskutines rungtynes su švedėmis įmetė 34 taškus ir pasiekė turnyro rekordą, o ketvirtfinalio dvikovoje su prancūzėmis pasižymėjo įspūdingu dvigubu dviženkliu – 29 taškais ir 24 atkovotais kamuoliais.
„Šios dienos buvo neįtikėtinos. Pasirengimas buvo visiškai sklandus, tribūnose mus palaikė sirgaliai ir mums nereikėjo nieko rūpintis – tik eiti į aikštę ir žaisti. Didžiuojuosi komanda ir tuo, kad suteikėme tiek džiaugsmo mus palaikiusiems sirgaliams ir visai šaliai“, – po paskutinių rungtynių sakė Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės lyderė.
Šioje komandoje ji yra išskirtinė žaidėja. J.Jones klube, ko gero, uždirba daugiau negu visos kitos Bosnijos ir Hercegovinos krepšininkės kartu sudėjus. Tiesa, kelios bosnės žaidžia stipriose Ispanijos ar Prancūzijos komandose, bet jose nėra lyderės, o geriausia šių dienų Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio auklėtinė Nikolina Babič atstovauja Europos mastais kukliai Podgoricos „Budućnost“ ekipai, kuri net nerungtyniauja Europos turnyruose.
Šalia komandos – ir bosnių legenda
Tarp šįmetės Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio svajonės kūrėjų buvo ir garsiausia visų laikų šios šalies krepšininkė Razija Mujanovič. Praėjusiame amžiuje Europos arenose spindėjusi moteris, kuriai dabar 54-eri, yra Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės direktorė ir pergalėmis džiaugėsi būdama šalia komandos.
Dvimetrinė R.Mujanovič ryškia žvaigžde tapo nesulaukusi nė 20-ies. Jos vedama Tuzlos „Jedinstvo“ komanda 1989 metais iškovojo Europos Čempionių taurę, o Jugoslavijos rinktinė laimėjo 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių, 1990 metų pasaulio pirmenybių, 1987 ir 1991 metų Europos pirmenybių sidabro medalius. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje R.Mujanovič net tris kartus buvo išrinkta geriausia Europos krepšininke („La Gazzeta dello Sport“ apklausoje).
XX amžiaus pabaigoje R.Mujanovič per Europos pirmenybes atstovavo ir Bosnijai ir Hercegovinai. Tačiau po Balkanų karo visas Bosnijos ir Hercegovinos sportas jau buvo sunykęs, o geriausias šioje šalyje išugdytas krepšininkes (kaip ir krepšininkus) pradėjo graibstyti kaimyninės šalys, daugiausia Kroatija ir Serbija. Tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina ilgiems metams atsidūrė didžiojo krepšinio užribyje.
R.Mujanovič visuomet rūpinosi, kad jos gimtosios šalies moterų krepšinis atgimtų. Ji aktyviai dalyvavo Nacionalinio olimpinio komiteto ir šalies krepšinio federacijos rengiamuose socialiniuose projektuose, o 2019 metais buvo paskirta Bosnijos ir Hercegovinos moterų rinktinės direktore bei pradėjo dirbti FIBA Europos moterų krepšinio komisijoje.
R.Mujanovič labai palaikė Bosnijoje ir Hercegovinoje prieštaringai vertinto trenerio G.Lojo kandidatūrą. „Kai prisidėjau prie KSBiH, kasdien sulaukdavau apsiskelbusių „ekspertų“ skambučių. Jie juodino Goraną, patys skelbėsi būsimaisiais rinktinės treneriais ir žadėjo rezultatus. Ko tik neprisiklausiau, – po paskutinių Europos pirmenybių rungtynių asmeninėje „Facebook“ paskyroje atviravo R.Mujanovič. – Susėdome su Goranu ir per penkias minutes susitarėme, kaip dirbsime. Iškėlėme tikslus ir ėmėme kopti laiptelis po laiptelio.
Goranas Lojo yra šios komandos vedlys, kūrėjas! Jis gyvena krepšiniu 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mokosi, dirba, mokosi, dirba, mokosi, dirba. Neabejoju, kad tai tik pradžia ir jo laukia puiki trenerio karjera. Pirmyn!“
