31 metų krepšininkui „Ryto“ klubas yra jau tryliktoji stotelė karjeroje. Nuo Los Andželo iki Kazanės, nuo Stambulo iki Milano, nuo Tel Avivo iki Šandogo Kinijoje ir nuo Venecijos iki Vilniaus.
A.Goudelockas tarsi vienišas klajūnas išmaišė visą pasaulį, paragavo ir šilto ir šalto, kol atsidūrė vietoje, apie kurią buvo girdėjęs labai daug.
Žaidėjo praeitis leidžia daryti prielaidą, kad „Rytas“ nebus paskutinis jo klubas, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad A. Goudelockas Vilniuje nutūpė netyčia.
Kalbėdamas su lkl.lt amerikietis papasakojo apie gana karčią, bet spalvų gyvenimui suteikusią realybę. Būdamas paauglys jis gyveno tik NBA svajone, o ši svajonė, kaip sako pats krepšininkas, gali būti labai apgaulinga.
Los Andželo „Lakers“ marškinėlius apsivilkęs 23 metų gynėjas tuomet dar tikrai nežinojo, kad beveik visa likusi karjera tęsis Europoje, o ketvirtą dešimtį krepšininkas pradės Lietuvos sostinėje – mieste, kuriame vos atvykęs jis pasijuto ryškia žvaigžde.
– Andrew, jei pabandytumėte atsiminti save kaip vaiką. Kur buvo tos krepšinio užuomazgos, kodėl būtent krepšinis?
– Mano tėvas, nors aš pats jo nepažinojau, bet jis žaidė krepšinį. Visi vyrai mano giminėje žaidė krepšinį. Mieste, kuriame gimiau ir augau, visi žinojo mano pavardę kaip krepšininko pavardę.
Tiesiog įsitraukiau į tai. Kai pradėjau lankyti mokyklą, pradėjau žaisti kiekvieną dieną. Tiesą sakant, man sekėsi neblogai nuo pat pradžių, todėl didelių abejonių dėl krepšinio mano gyvenime nebuvo.
– O kada supratote, kad tas neblogas krepšinis taps jūsų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir kad jūs – profesionalas?
– Buvau gana jaunas. Tiesą sakant, lygiagrečiai žaidžiau ir amerikietišką futbolą, ir krepšinį. Abiejose šiose šakose man sekėsi tikrai neblogai.
Pasirinkau krepšinį, nes jame patirdavau mažiau skausmo – juk amerikietiškajame futbole tu tikrai turi būti sukandęs dantis. Tai nebuvo sunkus sprendimas ir dėl jo nesigailiu.
– Į Europą atvykote labai anksti ir nusileidote tiesiai Kazanėje, Rusijoje. Koks tai buvo jausmas?
– Tai buvo šokas. Bet tai neįvyko tiesiog šiaip sau. Amerikoje buvau mėtomas į visas puses ir per labai trumpą laiką patyriau visko – išgirdau savo pavardę naujokų biržoje, debiutavau NBA, tada mane išsiuntė į plėtojimosi lygą, vėliau ten laimėjau MVP titulą, vėl grįžau į NBA, mane vėl išsiuntė i žemesnį lygį. Vasaros lygoje, pavyzdžiui, rinkdavau po kokius 24 taškus, aš tikrai žinojau, kad esu vertas daugiau.
Supratau, kad nusipelniau vietos NBA, bet galiausiai pasakiau sau ir jiems: „Pamirškite tai. Pamirškite mane. Rasiu komandas, kurios manęs tikrai norės“. Turėjau pakeisti savo mąstymą, turėjau pakeisti savo gyvenimą. Tiesiog turėjau išvykti, nes žinojau, kad galiu žaisti aukštame lygyje, bet NBA durys man vis buvo užveriamo.
– Vilnius jums jau tryliktoji stotelė. Ar krepšininką galėtum palyginti su keliautoju aplink pasaulį?
– Kai kuriems žaidėjams pasiseka ir jie iškart randa komandą, kuri juo pasitiki, kuri susieja ateitį su juo, pavyzdžiui, septyneriems ar aštuoneriems metams. Bet man taip nenutiko. Kad ir kokioje komandoje atsidurdavau, giliai viduje žinodavau, kad kažkada galiu grįžti į NBA, todėl nesitardavome dėl ilgalaikių sutarčių.
Tokį požiūrį man įskiepijo mano agentas, kuris nuolat kartojo, kad niekada nežinai, kaip viskas klostysis po šio sezono. Žinote, dėl to tikrai esu laimingas – juk per savo karjerą pamačiau daug ypatingų vietų visame pasaulyje, paliečiau daug skirtingų kultūrų ir pažinau daug naujų žmonių.
– Jau spėjote debiutuoti LKL čempionate. Ką žinojote apie šią lygą prieš atvykdamas?
– Apie Lietuvos krepšinio lygą buvau girdėjęs tikrai daug. Turiu nemažai draugų, kurie čia žaidė arba žaidžia, todėl visada žinojau, kad tai stipri lyga.
Žinojau, kad Lietuvoje krepšinis yra aukšto lygio, todėl daug abejonių prieš čia atvykstant tikrai neturėjau. Man tai dar viena vieta tobulėti – nepasakysiu nieko naujo, kad ir kur žaisčiau, noriu būti pati geriausia savo versija.
O skirtingos vietos, skirtingi varžovai, leidžia dėti tuos žingsnius į priekį. Dabar esu čia, darysiu viską, ką galiu, kad žaisčiau geriausią krepšinį ir kartu su komanda laimėtume tiek, kiek įmanoma.
– Kokį įspūdį palieka Vilnius? Ar jau spėjote pajausti, kad žmonės čia iš tiesų mėgsta krepšinį?
– Ką labiausiai mėgstu Vilniuje, tai žmones. Galiu pasakyti, kad jūs labai malonūs ir svetingi. Nors praleidau čia nedaug laiko, jau dabar pajaučiau, kad mane Vilniuje krepšinio sirgaliai atpažįsta – sustabdo gatvėje, ką malonaus pasako, kažką padovanoja.
Taip pat dar nė karto nepajaučiau, kad esu užsienietis, kad esu juodaodis. Kitur būdavo, kad išeini į miestą ir jauti tuos nemalonius žvilgsnius, nes esi kitoks.
Vilniuje taip tikrai nėra, čia visi vienodi. Klausiau Donato Motiejūno apie lietuvius, tai sakė, kad priims maloniai, bet esu tikrai labai maloniai nustebęs, nes nesitikėjau, kad tas kasdienis bendravimas bus toks paprastas ir šiltas.
– Didžiausias asmeninis šio sezono tikslas?
– Noriu laimėti kuo daugiau rungtynių, būti geriausia savo versija ir, svarbiausia, išvengti traumų.
Svarbiausia sveikata. Jei būsiu sveikas, tai bus puikus sezonas, nes jau dabar matau, kad turime puikų trenerių štabą ir talentingus komandos draugus.
