Vieninteliam Eurolygos atkrintamosiose varžybose žaidžiančiam Lietuvos krepšininkui šis sezonas – vienas sunkiausių ir labiausiai varginančių. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai.
29-erių J.Mačiulis beveik nematė, kaip augo jo jaunėlė duktė Klaudija Marija, kuriai greitai bus penki mėnesiai.
„Panathinaikos“ krepšininkai šį sezoną kaip niekad retai būna Atėnuose – ir dabar jie beveik savaitei buvo išvykę į Maskvą, kur antradienį pradėjo Eurolygos ketvirtfinalio seriją iki trijų pergalių su CSKA.
Nežinant visos tiesos atrodo, kad J.Mačiulis „Panathinaikos“ ne visada randa savo vietą. Jis buvo rezultatyviausias komandos krepšininkas Eurolygos reguliariajame sezone (vid. 12,3 taško), bet „Top 16“ etape įmesdavo tik 5,6 taško, nusimušė ir jo taikiklis. Bet 198 cm ūgio puolėjas vėl buvo tarp rezultatyviausių „Panathinaikos“ žaidėjų per pirmąsias ketvirtfinalio serijos rungtynes su CSKA (14 taškų).
Praėjusį sezoną Atėnų klubas liko už Eurolygos finalo ketverto ribų, ketvirtfinalyje 2:3 pralaimėjęs „Barcelona“ ekipai. Šį sezoną „Panathinaikos“ išvis galėjo nepakliūti į atkrintamąsias varžybas, bet dabar kovoja su CSKA.
Pokalbis su J.Mačiuliu – apie viltis ir tikslus Eurolygoje, užduotis „Panathinaikos“ komandoje ir Lietuvos rinktinę, kuri dar nustumta į antrąjį planą.
– Eurolygoje atrodėte puikios sportinės formos, tačiau „Top 16“ etape sekėsi prasčiau. Atkrintamųjų varžybų pradžia leidžia manyti, kad atgaunate pasitikėjimą. Kaip yra iš tiesų?
– Negalima spręsti apie mano formą pagal vienas ar dvejas rungtynes. Geriausiai pasirengęs tikiuosi būti per Eurolygos finalo ketvertą, jei į jį pateksime, ir per Graikijos lygos atkrintamąsias varžybas.
Nesunku paaiškinti, kodėl mano sportinė forma nebuvo stabili. Turėjau rūpesčių dėl sveikatos – išlįsdavo tai didesnės, tai mažesnės bėdos. Nieko rimta, bet negalėjau žaisti visa jėga. Vis dar atlieku įvairias procedūras ir mėginu iki galo atsigauti.
Neabejoju – viskas bus gerai.
– „Panathinaikos“ – vienintelis Eurolygoje žaidžiantis klubas, šį sezoną pakeitęs trenerį. Kovo pradžioje į Argyrio Pedoulakio vietą stojo net 19 sezonų „Panathinaikos“ žaidęs Fragiskos Alvertis. Galbūt su buvusiu krepšininku žaidėjams lengviau rasti bendrą kalbą?
– Atsakomybės F.Alvertis ėmėsi tada, kai jau buvome beveik praradę viltį patekti į Eurolygos aštuonetą. Pirmą kartą tapęs treneriu buvęs A.Pedoulakio asistentas F.Alvertis nuveikė tikrai nemažai, kad patektume į atkrintamąsias varžybas.
F.Alvertis visada buvo su komanda, žinojo, kas joje vyksta, kokius derinius darome, su mumis visur keliaudavo, dažnai užsukdavo į drabužinę ir juokaudavo su žaidėjais.
Dabar jo vaidmuo kitoks. Vieną dieną F.Alvertis atėjo ir pasakė: „Mūsų juokai baigėsi, dabar sėdėsiu ten, kur sėdi treneriai.“
Bet jis jautė komandos pulsą, žino, kokie žaidėjų santykiai už aikštės ribų, kas kuo skundžiasi, kaip jaučiasi, todėl su F.Alverčiu iš tiesų lengviau bendrauti, nes jis žino beveik viską.
– Stebint jūsų žaidimą, ne kartą kilo klausimas, kodėl tiek mažai rungtyniaujate nugara į krepšį, nes Eurolygoje beveik nėra gynėjų, kurie galėtų jus sustabdyti – esate itin stiprus fiziškai.
– Nė vienoje komandoje nugara į krepšį nežaisdavau pernelyg daug. Kai sėkminga diena, man net geriau žaisti prie tritaškio linijos – turiu erdvės veržtis. Arba mesti. Varžovai labiausiai prižiūri D.Diamantidį, tad kitiems žaidėjams iškart atsiranda daugiau laisvės. Prasčiau tiktai tada, kai meti ir nekrinta. (Šypsosi.)
Manau, kad pakankamai žaidžiu ir ties tritaškio linija, ir aplink baudos aikštelę, ir nugara. Bet ne aš sprendžiu, kas turi pelnyti taškų.
„Panathinaikos“ – ne Prienų „TonyBet“ ar Utenos „Juventus“, kur kiekvienas žaidėjas kovoja dėl vietos po saule.
Taikomės į Eurolygos čempionų titulą ir žaidžiame ne tuo lygiu, kur gali rodyti savo principus. Treneris skiria užduotį ir turi ją vykdyti. Nesvarbu – sutinki ar ne, bet privalai aukotis dėl komandos.
– Vadinasi, „Panathinaikos“ komandoje esate spraudžiami į rėmus?
– Aukšto lygio komandose visi statomi į rėmus ir visi žino savo vietas. Nepašokinėsi ten ar ten.
Pavyzdžiui, Stambulo „Fenerbahce“. Nemanja Bjelica metė, užuot atlikęs perdavimą, o Željko Obradovičius iš karto reagavo: „Eik lauk iš aikštės.“ Ir sėdi N.Bjelica ramus ant suolo.
Rimtose ekipose žaidėjų autoritetas trenerių neveikia. Svarbiausia – drausmė.
Nesilaikysi drausmės, bus netvarka. Visi žaidėjai turi savo supratimą apie krepšinį ir jei kiekvienas ims vadovauti, niekam iš to nebus naudos. Tam ir reikalingas treneris.
– Savo ego ar sunkiai suvaldote?
– Nelabai turiu ką valdyti, nes gaunu pakankamai užduočių. Kad ir po krepšiu.
Nemanau, kad man skiriamas vienpusiškas vaidmuo. Visiems reikia ką nors aukoti, bet esu tikrai patenkintas ir nelabai turiu kuo skųstis.
– Legionieriaus duona niekuomet nebūna itin skalsi.
Ar Graikijoje jaučiate didelį spaudimą?
– Tas spaudimas protingas. „Panathinaikos“ – tokio lygio komanda, kad traumuoto žaidėjo niekas nevaro į aikštę. Žinoma, iš legionierių visada tikimasi itin daug, bet graikai supranta krepšinį.
Kaip ir lietuviai. Todėl Graikijoje iš graikų, kaip ir Lietuvoje iš lietuvių, taip pat daug tikimasi.
Pats turiu ambicijų ir noriu ne tik gerai žaisti.
Noriu pagaliau patekti į Eurolygos finalo ketvertą ir savo biografijoje turėti šį pliusą. Į ketvirtfinalį galėjome ir nepakliūti, todėl džiaugiamės čia būdami ir stengsimės padaryti viską, kad keliautume toliau, nors CSKA – labai rimtas varžovas. Bet koks skirtumas, su kuo žaisti?
Maskvoje buvau sutikęs Ramūną Šiškauską, tribūnoje mačiau Rimą Kurtinaitį, bet tam neskyriau daug dėmesio.
Svarbiau žaisti ir laimėti negu pabendrauti su seniai matytu pažįstamu. Dabar man svarbiausia – pergalės ir geras žaidimas.
– Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas neseniai tvirtino, kad kalbėjosi su visais rinktinės kandidatais ir nė vienas rinktinei nepasakė „ne“. Ar esate tarp pakviestųjų į rinktinę?
– Buvau vienas tų, su kuriais treneris kalbėjo, ir vienas tų, kurie pasakė: „Kaip sveikata leis.“ Žiūrėsime, kada baigsiu sezoną, kaip jausiuosi.
Per sezoną vis išlįsdavo smulkių negalavimų – tai tas, tai anas, tai trečias, tai ketvirtas. Bet dar nesu keturiasdešimtmetis, kurio kasdienybė – nedidelės traumos.
Reikšmės mano sveikatai turi ir tai, kad vasarą mažai ilsiuosi. Pavyzdžiui, po pernykščio Europos čempionato poilsiui turėjau tik pusantros paros.
Pastarieji metai su rinktine man buvo kitokie nei ankstesni. Europos čempionate Slovėnijoje žaidžiau nemažai, prieš tai daug laiko gaudavau ir „Panathinaikos“ komandoje.
O 2012 metais Londono olimpiadoje žaidžiau mažai – tik per atrankos varžybas daugiau reiškiausi. 2011 metų Europos čempionate Lietuvoje nerungtyniavau, nes gydžiausi traumą.
2010 m. pasaulio čempionate Turkijoje žaidžiau daug, bet nebuvau pervargęs per sezoną, nes jis nebuvo stebuklingas. 2009 metų Europos čempionatą Lenkijoje su Mantu Kalniečiu išvis ant suolo prasėdėjome.
Noriu pasakyti, kad anksčiau negaudavau tiek krūvio, kiek pastaraisiais metais. Nejaunėju, todėl ir išlenda kokios nors nesąmonės.
– O šeima jūsų sprendimui žaisti ar ne Lietuvos rinktinėje įtakos neturi?
– Šiek tiek turi. Žmona Agnė – supratinga, bet aš prastai jaučiuosi, nes šį sezoną apskritai beveik nematau šeimos. Mažoji Klaudija Marija auga, o aš tai praleidau. Nematau ir kaip keičiasi vyresnioji beveik ketverių Kamilė.
Sezono pradžioje dėl Eurolygos bausmės porą namų rungtynių žaidėme išvykoje – Kipre ir Kretoje. Kad priprastume prie salės ir prie lankų, išvykdavome likus kelioms dienoms iki rungtynių – beveik savaitei.
Grįžti ir iškart iškeliauji į Graikijos čempionato rungtynes. Buvo atvejis, kai parskridome vidurnaktį, o kitą rytą aštuntą valandą jau buvome ant kojų, nes laukė dar vienos rungtynės.
Šeima su manimi Atėnuose, o aš jos beveik nematau.
Nenoriu prognozuoti, kaip bus dėl rinktinės. Baigsis sezonas, tada ir spręsiu.
Neslėpsiu: esu ambicingas. 2010 metų pasaulio čempionato bronza man labai miela, todėl norėtųsi dar vieno pasaulio čempionato medalio. Juolab kad, įvertinus burtus, manau, jog Ispanijoje turime neblogų galimybių (lietuviai žais D grupėje su Angola, Australija, Korėja, Meksika ir Slovėnija. – Red.).
Jei visi susirinksime, jei būsime sveiki, manau, turime galimybių pakartoti 2010 m. rezultatą. Gal net pasiekti daugiau.
Per sezoną triskart kalbėjausi su rinktinės treneriu Jonu Kazlausku, o su Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu Arvydu Saboniu ir generaliniu sekretoriumi Mindaugu Špoku net buvome susitikę Stambule.
Su M.Špoku mes esame draugai, dažnai pasikalbėdavome net tada, kai jis nedirbo federacijoje. Aš su niekuo nesipykstu ir tikrai pasvarstau apie rinktinę. Bet kaip bus, dar negaliu atsakyti.
– Ar Graikijoje jaučiate Lietuvos krepšinio pulsą?
– Kas ten pas jus darosi?! Atrodo, kad dangus griūva. Prisigyvenome.
Kas Lietuvos krepšinio federacijos taurę laimėjo? Ne „Žalgiris“, ne „Lietuvos rytas“, o Prienų „TonyBet“.
Su užsienyje irgi žaidžiančiais M.Kalniečiu ir Mindaugu Kuzminsku juokaujame, kad reikėtų grįžti į Lietuvą ir gelbėti padėtį.
