Ne, jie negali aplenkti vengrų ristūno. Gali tik – sėkmingą sau vakarą – palenktyniauti su juo nosis nosin. Bet keturi taškai per dvejas rungtynes su Bulgarija ir Vengrija, tvirta ketvirta pozicija „Euro 2024“ atrankos grupėje ir dabar jau realūs šansai pakovoti dėl trečios vietos leidžia teigti, kad, vertinant galimybes ir išankstines prognozes, Lietuva žaidžia svajonių ciklą.
Kas nutiko? Rinktinėje kažkaip savaime, be jokių skausmingų pereinamųjų laikotarpių, įvyko kartų kaita.
Saugai Gvidas Gineitis ir Edgaras Utkus, su kuriais neabejotinai derėtų sieti komandos ateitį daugeliui metų į priekį, jau dabar žaidžia brandų vyrišką futbolą. Žaidybine prasme stipriai ūgtelėjo gynėjai Pijus Širvys bei Rokas Lekiatas ir puolėjas Gytis Paulauskas.
O komandos lyderis Justas Lasickas, kuriam irgi ne pernelyg daug metų, 26-eri, apsivilkęs marškinėlius su Vyčiu ant krūtinės, kaskart tiesiog sužvėrėja. Bet tai – ne pagrindinė komos ištikto ligonio reanimacijos priežastis.
Pagrindinė – treneris. Kai Lietuvos futbolo federacija samdė Valdą Ivanauską ar į rinktinės vairininko postą skyrė Reinholdą Breu, mes visi – nors garsiai to gal ir nesakėme – žinojome, kas bus. Bus šūdas.
Mums visiems atrodė, kad žinome, kas bus, kai į rinktinę grįžo Edgaras Jankauskas – bus šūdas. Pasirodo, šįkart klydome.
Paaiškėjo, kad jei žmogus žino, ko nori ir, svarbiausia, turi galių idėją paversti kūnu, vašką jis gali išspausti iš to, ką turi po ranka. O E.Jankauskas prie rinktinės šturvalo grįžo daug brandesnis ir išmintingesnis nei tada, per pirmąją savo kadenciją.
Atėjo laikas, kai Lietuvai nebereikia gėdytis savo futbolo rinktinės. Kažkaip pritilo tie, kurie metų metus visur, kur įmanoma, mėgavosi pseudo įžvalga apie tai, kad lietuviai negali atlikti dviejų perdavimų iš eilės.
Šitie gali. Gali ir tris, ir keturis. Kartais – daugiau.
Aišku, ne visada viskas bus taip rožėmis klota, kaip 2023-iųjų spalio viduryje. Bus duobių ir nuopuolių. Bet tikrai nebebus taip beviltiškai nyku kaip prie V.Ivanausko ar R.Breu.
Problemų yra ir jos niekur nedings. Skurdokas, lyginant su dauguma varžovų, žaidėjų pasirinkimas. Iš nuovargio linkstantys futbolininkų keliai antrųjų rungtynių per keturias dienas pabaigoje.
Pagaliau niekaip nepasakysi, kad viskas gerai komandoje, kurioje pavojingiausi varžovų vartams žaidėjai – krašto gynėjai.
Tačiau kol kas škiperio E.Jankausko valdomas laivas ne tik neskęsta, jis sėkmingai manevruoja savų bėdų farvateryje.
Tik nuomonė: Futbolo federacija jau dabar turėtų siūlyti treneriui ilgalaikę sutartį. Iki 2028 ar 2030 metų. Jei, suprantama, patį E.Jankauską toks variantas domina.
Dabartinis rinktinės vadeliotojas turi viziją. Jo planas veikia. Todėl būtų logiška suteikti žmogui ramybės ir saugumo garantijų. Juolab kad mes juk ir toliau neatsispirsime pagundai šaipytis, kai jiems nesiseks – todėl sveika psichologinė įtampa išliks.
Įrodinėsime, kad galime geriau – grasino po pralaimėjimo Serbijai rugsėjį J.Lasickas. Mes tikrai galime geriau – tarsi aidas jį atkartojo P.Širvys po lygiųjų su vengrais Kaune.
Puiku. Rodykite. Mes, tiesą sakant, ir dabar nelabai turime kuo skųstis. Tačiau jei bus dar geriau, mes – nieko prieš.
Naivu būtų manyti, kad lietuviško futbolo karieta artimiausiais metais transformuosis į „Ferrari“. Bet nuojauta, kad rinktinės neištiks dar vienas vidurnaktis ir karieta neatvirs į moliūgą, po žygio į Sofiją ir mūšio su vengrais Kaune tampa kone įsitikinimu.
Pirmyn, vaikinai. Už Lietuvą.
