Kaip visada, eksperimentavau ir pabandžiau iš moliūgo išspausti viską, kad į kompostą keliautų tik kotelis – pavyko! O labiausiai džiaugiuosi savo atradimu, kaip kepti moliūgą orkaitėje, būdas puikus tuo, kad vienu ypu pagaminama bazė tyrei ir ypatingo aromato ir skonio sultinys.
Taigi, pirmiausia apie pačius moliūgus. Jų veislių yra gyva galybė, kadaise mylimiausias buvo muskatinis, vėliau tas paprastasis „kaimietiškas“, bet kai užsiauginau pirmą 'Uchiki Kuri' veislės moliūgą, likau sužavėta ne tik spalva, sėklų skoniu, bet ir mintimis, kad jis valgomas su visa žieve.
Tuo metu prekybos centruose šių moliūgų nebuvo, todėl netgi nuomavausi kaimynės daržo dalį, kurioje augindavau šiuos kompaktiškus moliūgus. O kai pas mylimą ūkininką prieš 5 metus pamačiau panašios formos ir spalvos vaisius, sužinojau, kad jis ėmėsi auginti Hokaido moliūgus. Jų dabar galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose, labai rekomenduoju tyrės gamybai naudoti būtent šiuos, japonų salos garbei pavadintus gražuolius.
Vienu metu gaminu daug tyrės, yra keli būdai ją paruošti ilgesniam laikymui, todėl verta tuo pačiu elektros kiekiu pasinaudoti kepant 2 skardose 2 aukštais. Nelygu moliūgų dydis, į 2 skardas telpa 4-5 vaisiai.
Moliūgus pjaunu pusiau, išskobiu sėklas, jas dedu tiesiai į koštuvą. Puseles dedu į niekuo neišklotą skardą žieve žemyn, kaip gilias lėkštes, nupjaudama truputį žievės apačioje, kad stabiliai stovėtų. Skardas dedu į orkaitę, 1 valandai jungiu 120 C kepimo režimą iš viršaus ir apačios, praėjus valandai didinu kaitrą iki 180 C ir kepu dar apie 30 min. Jei kepsite didžiuosius moliūgus, laiką gali tekti ilginti. Bet netgi ir Hokaido moliūgų iškepimą tikrinu – šakute bedu į žievę, jei lengvai persismeigia, vadinasi visiškai iškepę.
Skardas dar palieku orkaitėje iki pilnai atvėsta ir tuomet į gilesnį indą nupilu susidariusius skysčius moliūgų viduje ir skardoje, tai ir yra gardusis sultinys, kurį naudoju aromatingoms sriuboms gaminti.
Moliūgus truputį pasmulkinu ir sudedu į virtuvinio kombaino malimo indą su S formos peiliais, kelis kartus bandžiau malti rankiniu trintuvu, pavyko ne itin gerai, trūko skysčių, kurių pilti papildomai nereikėtų.
Smulkinu, kol tyrė atrodo vientisa, be gabalėlių, malant su žieve užtrunku minute kita ilgėliau.
Gautą masę sudedu į patogų indą, kurį laikau šaldytuve ir naudoju beveik kasdien. Likusią tyrę ruošiu kitiems kartams ar žiemai, pats paprasčiausias būdas – supilti į hermetiškai užsegamus maišus ir laikyti šaldiklyje, vėliau telieka atšildyti ir supilti į ištuštintą tyrės indą.
Kitas būdas – tyrę pakaitinti puode ir dėti druskos, skaičiuojant vieną šaukštą litrui masės, ją supilu į iškaitintus stiklainius, užsuku dangtelius ir laikau rūsyje. Labai sūru, bet puikiai tinka sriuboms ir troškiniams gardinti.
Iš tos moliūgų tyrės, kurią laikau šaldytuve, gaminu daug patiekalų, nors teisingiau būtų sakyti, kad ja gardinu arba spalvinu patiekalus:
salotų pagardams išplaku kelis šaukštus tyrės su šaukštu obuolių acto, aliejaus ir trupučiu prieskonių;
gaminu garsiąją „Pumpkin Spice Latte“ – kavą su moliūgų tyre, pienu ir kalėdiniais prieskoniais;
tyrę maišau su grietinėle, pašildau keptuvėje ir gaunu tobulą padažą makaronams. Padaže taipogi puikiai dera prieskoninės žolelės, trintos moliūgų sėklos, pačirškinta šoninė, kepti grybai, rūkytos žuvies ar keptos paukštienos gabaliukai;
kepu kiek supaprastintą garsiojo moliūgų pyrago versiją;
ridenu gardžiuosius varškės ir moliūgų kukulius vos iš 3 ingredientų;
dedu tyrės į svogūnų pyragui ruošiamą grietinėlės ir kiaušinių užpilą;
tyrėje su sviestu troškinu putpeles;
žinoma, kad verdu moliūgų sriubą;
ir vos prieš porą dienų išbandėme klevų sirupu pasaldintą ir imbieru bei cinamonu pagardintą tyrę dėti ant vanilinių ledų, nustebino skonio ir spalvos derinys;
kai tik nepamirštu, tyrės dedu į sriubas, troškinius, ji ne tik suteikia naujo skonio, bet ir tirština gaminius.
O pagaminusi tyrę, visad imuosi sėklų, koštuvą su jomis dedu į gilesnį indą su vandeniu ir plaunu, kol sėklos atsiskiria nuo luobelių ir likusio moliūgo minkštimo. Suberiu ant silikoniniu kilimėliu išklotos skardos ir ją dedu į šiltą namų vietą, mūsų namie tai katilinė, kurioje viskas puikiai džiūsta ir vytinasi, tad tereikia kelių dienų, kol sėklas jau galima valgyti.
Skaniausia gaminimo versija – lydytame svieste apkepintos ir druska bei aitriosiomis paprikomis pagardintos sėklos.
