Mano namuose santykinė oro drėgmė yra aukštesnė už vidutinę, ypač šiltuoju sezonu, tad tenka gudrauti, kad išlaikytume džiovintus gaminius nesudrėkusius. Vieną dalį, kuri, planuoju, bus greičiau suvalgyta, pakuoju į popierinius maišelius, juos sandariai užrišu ir laikau pakabintus palėpėje.
O tą dalį, kurią, įsivaizduoju, valgysime žiemą, vakuumuoju. Tokioje aplinkoje, į kurią nepatenka oras, viskas laikosi kuo puikiausiai net ir porą metų. Tik labai svarbu, kad ant džiovinamų ar vytinamų produktų nebūtų likę puvinio, tad kruopštumas pjaustant ir ruošiant nepamaišo.
Apie mėsos vytinimą šaldytuve ar pomidorų vytinimą prieš merkiant į aliejų jau esu rašiusi, šiandien norėčiau pasidalinti patirtimi džiovinant vaisius.
Kur bus džiovinami vaisiai, nėra taip svarbu, kiekvienas renkasi sau labiau tinkamą būdą. Man asmeniškai nepasiteisino nė viena džiovyklė, renkuosi orkaitę.
Kadaise obuolius ir kriaušes pjaustydavau riekelėmis, tačiau kažkur pamatyta kriaušė su visais kauliukais ir netgi koteliu taip sužavėjo, kad ėmiausi džiovinti tik taip.
Kitaip nei džiovintos riekelės, kriaušių pjūviai išdžiūsta greičiau, vaisiai lieka elastingi, patogūs valgyti ir puikiai tinkantys maisto ar desertų dekoravimui.
Kadaise viename prekybos centrų atkreipiau dėmesį į džiovintus obuolius, jie buvo nenatūraliai balti, bet dar labiau akį patraukė pjaustymo technika. Tada ir įsigijau specialų įrankį sėklalizdžiams pašalinti. Juo ir padarau apvalias skyles obuolyje, kurį po to supjaustau peiliu riekelėmis.
Taip pat, kaip ir kriaušės, tokiu būdu pjaustyti ir džiovinti obuoliai išlieka elastingi, maloniai kramtosi.
Puikiai tinka desertams, burokėlių sriubai ar silkei gardinti, kartais, kai nesinori tradicinės arbatos, užpilu kelis džiovintų obuolių gabaliukus, įdedu gvazdikėlį, cinamono ir gaunu labai kvapnų, jaukų ir šildantį gėrimą.
